Ilgai ir laimingai. Arba ne.

Svečias

I skyrius
Night (vakaras)

Naktį, ant skardžio, nuleidusi kojas žemyn ir jomis tabaluodama sėdėjo balta suknele apsirengusi mergina. Ji buvo užvertusi galvą ir stebėjo žėrinčias žvaigždes. Jos lūpų kampučiai buvo pakilę, o už rankos ją laikė Yuki.
-Nemaniau, kad kadanors tai bus,- tyliai sumurmėjo. Pažvelgusi į Kyo ji išvydo užmerktas akis ir pirštą pridėtą prie lūpų.
-Aš irgi nemaniau, kad tai įvyks. Bet mes kartu.. Vieni.. Ir įsimylėję..- Kyo apkabino merginą per liemenį ir pabučiavo į plaukus. Mergina sulaikė kvėpavimą. Tamsoje buvo galima girdėti Kyo alsavimą. Neilgi šviesūs merginos plaukai plaikstėsi į tą pusę į kurią pūtė vėjas. Gavusi pakankamą kiekį euforijos, ji ranka apglėbė tvirtą Kyo nugarą ir užsimerkė.

***

Rytas. Pūtė stiprus vėjas. Kyo ir Yuki sėdėjo apsikabinę ir kaleno dantimis. Įkvėpusi oro, mergina kulnu spyrė į skardį ir nusižiovavo. Sudrebėjusi, ji pažvelgė žemyn, kur siautėjo vandens bangos ir staugė vėjas. Papurčiusi galvą ji suspaudė Kyo ranką ir užsimerkė.
-Man šalta.-mergina įkvėpė oro ir prisispaudė prie Kyo, kuris irgi nebuvo šiltesnis už ją pačią. -Eikim namo.
-Aha.- Kyo suspaudė Yuki ranką ir pakėlė merginą. Kyo matė, kad Yuki buvo šalta, todėl nedemonstravo savo charakterio būtent dabar. Nusirengęs šiltą džemperį, jis uždėjo jį ant merginos pečių ir užsimerkęs įkvėpė oro.
-Kaip miegojai?-po kelių minučių tylos prabilo pirmas. Uždavęs itin banalų klausimą jis susimąstė ir nusižiovavo. Pats nemiegojo, o dabar eiti į miesto centrą, kai pilna įvairių skubančių ir lenkiančių personų, būtų buvę žiauru. Apsidairęs jis pažvelgė į kartu žingnsiuojančią Yuki ir prikando lūpą laukdamas atsakymo.
-Prastai. Tu?-Yuki nusižiovavo ir kartu ėjo. Žvalgydamasi aplinkui ji šypsojosi stebėdama gražią aplinką ir stipriau apkabino Kyo.
-Ne ką geriau.

Visą kelią Yuki ir Kyo tylėjo. Vaikinas tirtėdamas nuo šalčio ėjo prikandęs lūpą, o Yuki tiesiog bijojo užmegsti pokalbį. Eidami plačiais Tokijo šaligatviais dairėsi ir karts nuo karto pažvelgdavo vienas į kitą. Po kiek laiko priėjo prie Yuki namo, jie sustojo už kampo ir apsikabino. Yuki pridėjo džemperį prie veido ir įkvėpė oro.
-Jis kvepia taip kaip tu.-tyliai sušnabždėjo ir kilstelėjo lūpų kampučius. Ji nė kiek nesijaudino dėl laiko, dėl to, kad šiandien antradienis ir jai reikia į mokyklą. Nė kiek. Jai buvo svarbiausia būvimas su Kyo.
-Žinau.-atsakė Kyo ir pabučiavo Yuki į lūpas. Bučinys tęsėsi ilgai.. Įkvėpusi oro Yuki apsikabino Kyo liemenį ir priglaudė galvą prie krūtinės.
-Ar tu manęs niekada nepaliksi?-Yuki sušnabždėjo žodžius jam į krūtinę. Užvertusi galvą ji pažvelgė į Kyo veido mimiką ir šyptelėjo.
-Niekada tavęs nepaliksiu.. Prižadu..-Kyo pabučiavo ją į lūpas ir atsitraukė. Yuki prikando lūpą ir pamojavusi už kampo tolstančiam Kyo siluetui nuėjo prie laiptinės durų. Įvesdama durų kodą ji sukluso- mergina išgirdo pažįstamą juoką ir šnabždesį. Gūžtelėjusi pečiais ji nuėjo į laiptinėn, uždarydama duris. Pakilusi moderniu liftu ji įėjo pro duris. Už durų laukė vienas žmogus, kurio Yuki matyti nenorėjo. Motina.

Svečias

Patiko man. Ir sudomino. : )

Svečias

2 skyrius
Quarrel (Ginčas)

Yuki stovėjo tarpduryje ir spoksojo į nepatenkintos motinos fizionomiją. Motina buvo pikta, įrėmusi rankas į liemenį, raudonomis akimis ir nevalyvais rūbais. Mayu nevalingai kramtė ploną lūpą ir ranka glamžė raudonos palaidinės kraštą.
-Kur tu buvai visą naktį?!? Aš tavęs ieškojau!!! Kaip tu nesupranti, kad aš dėl tavęs jaudinuos?!? Tu išdurnėjai?? Su kuom šiąnakt trainiojaisi?
Mayu nebuvo gerai nusiteikusi. Nė nebandydama ginčytis, Yuki iš kart, be ilgų ir nuobodžių ginčų pasidavė. Ji suprato, kad motina nesupranta, kad visi jos ilgi burbėjimai ir pasakojimai apie įvairius žmones iš gatvės, Yuki nepaveiks.
-Mama.. Nusiramink.. Buvau su draugu. Jis mano draugas. Mes kalbėjomės ir tiek..- Yuki papasakojo visą istoriją, su kiek pagražintais faktais. Mergina matė, kad tai nė kiek nepadėjo apmalšinti motinos nervų.
-Kas jis toks? Kur tu visą laiką buvai?-motina rėkė kaip įmanydama, bandydama iš Yuki išpešti tiesą, tačiau ji buvo ne tokia, kad sakytų viską tiesiai šviesiai į akis. Ji mėgo pagražinti tikrus faktus, kad jie lengviau sueitų.
-Mama.. Mama.. Jis mano klasiokas.. Jis K..-Yuki neištarė Kyo vardo iki galo. Nenorėjo, kad Mayu nueitų pas savo bičiulę, kuri buvo Kyo motina, ir neuždraustų jiems matytis. Kyo Yuki buvo perdaug brangus..
-Koks jo vardas?-įtūžusiu balsu paklausė Mayu. Yuki prikando lūpą. Ji galvojo:sakyti tiesą ar ne? Mergina pasirinko antrąjį variantą-ji neištarė Kyo vardo motinai girdint ir sukryžiavo rankas ant krūtinės.
-Nesakysiu.
Motina pasiuto. Ji griebė Yuki už plaukų. Mergina suinkštė ir mintyse prisiekė sau, gyvenime neišduoti motinai Kyo vardo.. Ji nežino, ką ji jam gali padaryti.
-Niekada!!!
Yuki suriko ir paėmusi rankinę nubėgo į savo kambarį ir užrakino duris.
-Nekenčiu tavęs, nekenčiu!

***

Praėjo kelios dienos, bet iš savo kambario Yuki nekėlė nė mažojo kojos pirštelio. Valgyti Yuki atnešdavo jos sesuo, Rin. Valgyti, Yuki gaudavo nedažnai, nes Rin kontroliuodavo motina. Kadangi, Rin buvo tik keturiolika, ji turėdavo į namus grįžti iki trečios valandos ir atliktų namų užduotis..
Visą dieną ir naktį, Yuki sėdėdavo rankoje laikydama mobilų telefoną arba ant kelių laikydama laptop‘ą. Yuki ir Rin motina Mayu jau manė, kad Yuki gili depresija, todėl norėdama su ja pasikalbėti kiap motina su dukra, prašė kaimynų, kad išlaužtų Yuki kambario duris, nes ši buvo jas užrakinusi raktu, kurio motina kaip tyčia nerado. Visą dieną susirašinėdavo su Kyo ir kelis kartus jau planavo pabėgimą, tačia Rin ją vis įtikindavo likti namuose, kol prasiblaivys protas. Ji sėdėdavo susisukusi į antklodę arba sėdėjo ant palangės ir skaitydavo knygas. Mergina buvo gilioje depresijoje. Iš vos veido buvo galima matyti, kad Yuki sunaudojo ne vieną ritinėlį tualetinio popieriaus ašaroms valyti. Pajuodę paakiai ir raudonos akys buvo dar vienas požymis. Yuki nebepralinksmindavo mielos Kyo žinutės, meilės laiškeliai, kuriuos Kyo perduodavo Rin, kad ji perduotų Yuki.
Vieną rytą, kai motina išėjo į parduotuvę, Yuki atsirakino duris ir susirinkusi būtiniausius daiktus, t.y. rūbus, dantų šepetėlį, keletą maisto produktų, buvo pasirengusi išeiti iš namų. Žinoma, kaip visada atsiranda žmogus, kuris sustabdo visą veiksmą, ir pabėgimą gali pamiršti. Tuo momentu, kai Yuki rakino duris, pro jas su keliais krepšiais, grįžo Mayu kartu su Rin. Rin gavo areštą už tai, kad mokykloje susipešė su klasioke, už tai, kad toji veržėsi perskaityti raštelį adresuotą Yuki. Paslapčia, Rin perdavė raštelį Yuki ir nuėjusi į virtuvę ėmė knaibyti vakaryksčius ryžius. Šalia sesers atsisėdo ir Yuki. Mergina išskleidė smulkiai sulankstytą raštelį ir prikandusi lūpą ėmė skaityti.

***

Mayu įėjo į virtuvę ir pasirėmusi ant stalo susiraukė. Motina prikando lūpą ir ėmė žvalgytis. Merginos barbeno pirštais į stalą, tačiau nei viena persona šiame kambaryje neišleido jokio garso.
-Galiu eiti?-rankoje belaikydama raštelį, tyliai tarė Yuki. Ji pažvelgė į motiną, po to į seserį. Po kelių akimirkų, ji sugebėjo išstenėtį šiokį tokį klausimą.
-Kur?
-Į miestą.
-Viena?
-Ne.
-Su kuom?
-Su.. gerais draugais.
-Kas jie?
-Izuki ir Kyoko.
-Kur eisit?
-Į miestą, juk sakiau..
-Err.. Eik. Ilgai neužsibūk, tik.
-Aha.. Okey..
Yuki linktelėjo seseriai ir pakštelėjusi mamai į skruostą, nuėjo į kambarį. Dabar ji nebeketino bėgti. Mergina pasiėmė telefoną ir kuprinėlę, kurioje buvo du obuoliai, dekis, meilės laiškelis ir apelsinų sultys. Iš tikrųjų, ji nėjo susitikti su Izuki ir Kyoko. Ji norėjo susitikti su Kyo ir pasikalbėti. Mergina atsisveikino su seserimi, kuri vis dar sėdėjo prie virtuvės stalo ir klausė pamokslo apie gražų ir mandagų elgesį. Pamojusi Mayu, ji įšėjo pro duris ir nusileidusi laiptais, išsitraukė telefoną. Galvodama ką parašyti, ji prikandusi lūpą įkvėpė. Parašiusi sms‘ą ji dar kart jį perskaitė.
„Kyo, ateik į centrinę gatvę, prie pagrindinės stotelės. Lauksiu, Yuki“
Mergina išsiuntė žinutę ir eidama spačiu žingnsiu, neilgai trukus ji pasiekė savo kelionės tikslą-stotelę. Ji stebėjo telefono ekraną, ir dairėsi Kyo. Mergina stebėjo kiekvieno praeivio veidą, ir tarp jų ieškojo Kyo. Po kelių akimirkų, prie jos priėjo vaikinas. Vaikinas vardu Kyo nusišypsojo ir pakštelėjo Yuki į skruostą. Jis tylėjo ir paėmė merginos ranką. Spustelėjo ir vyptelėjo. Stipriau suspaudęs Yuki ranką, jis nutempė jį tolyn, link gatvės, kuris vedė link parko.
-Kur einam?
Kiek sutrikusi tarė Yuki ir stebėjo šaltus vaikino veiksmus. Ji nesuprato, kodėl Kyo nekalba su ja, kodėl jo veiksmai toki šalti.. Ji jau pradėjo galvoti, kad jis turi kitą, tačiau.. Jie priėjo prie suoliuko, atokiau kitų. Kyo paleido Yuki ranką ir pridėjo ranką prie jos plaukų ir pažvelgė į grindis.
-Yuki.. Nežinau, kaip tai tau pasakyti..
-Tu turi ki-ttt-ąą?
Apstulbo Yuki. Ji patraukė Kyo ranką nuo savęs ir atsisėdo ant suoliuko. Apkabino kelius ir verkė.
-Kiek lai-ko tu ma-ne iš-duo-di?
Suskiekmenavusi tarė ir nepakėlė į vaikiną akių. Ji vis dar netikėjo, kad Kyo susirado kitą, geresnę už Yuki. Juk jis ne kartą prisiekė jai, kad nepaliks.. Visada mylės.. O dabar, jis ją palieka.
-Yuki, ne viskas taip kaip tu galvoji.
-Įrodyk.
-Aš turiu tave palikti ne dėl kitos, o dėl.. Mama man pasakė, kad turime išvykti.
-Ko-dėėl?
Yuki nebetramdė ašarų, ir pakėlė raudonas akis į Kyo. Jis prisėdo šalia ir apkabino mergina. Krimstelėjo lūpą ir prilietė jos skruostą.
-Mama pasakė, kad turime išvykti, nes tėvui blogai su širdimi. Turime išvykti, nes gydytojai, nustatantys ligą dirba Šveicarijoje. Išvažiuojame maždaug šešiems mėnesiams, nes po tyrimų, jam nebus galima keliauti keturis mėnesius. Prisiekiu, neieškosiu kitos, kiekvieną dieną skambinsiu ir rašysiu tau..
-Kyyyyoooo... Neišvažiuok! Maldauju.. Kas jeigu man kas nors nutiks?
-Tu turi Rin ir Mayu. Aš negaliu nevažiuoti. Aš, motina ir tėvas išvažiuojame pirmadienį.
-Beett... Pirmadienis jau už trijų dienų..
-Taip. Mes daugiau nebesusitiksime, nes mums reikia ruoštis.
-Kyo.. Aš tave myliu. Aš irgi važiuosiu. Nesvarbu, Mayu leis ar ne. Aš noriu būti su tavimi. Nenoriu gyventi pusę metų viena.
-Yuki, mažute.. Galbūt susirasi kitą, ir mane pamirši. Juk gyvenimas turi tęstis.
-Ne, ne ne ir dar kartą ne. Negyvensiu be tavęs.
-Yuki, prižadėk man, kad nekrėsi kvailysčių. Nepakęsčiau, jeigu ir tau kas nutiktų.
-Be tavęs mano gyvenimas neteks prasmės.
-Nesakyk taip. Tu būsi laiminga ir susirasi kitą.
-Ne.
-Atleisk man.. Prašau...
-Kodėėl tai nutiko man? Kodėl?
-Yuki, mažute, viskas ne dėl tavo kaltės.
-Dėl manęs. Aš kalta. Aš kažką darau netaip kai derėtų, todėl tu susiradai kitą ir tai slepi nuo manęs.
Yuki susiraukė ir pakėlė akis į Kyo. Mergina išvydo, kad vaikinas intensyviai purtė galvą ir neigė, tačiau ji juo netikėjo.
-Prisiekiu, kad ne tu kalta. Prisiekiu savo gyvybe.
Kyo priglaudė drėgnas lūpas prie Yuki kaktos ir įkvėpęs oro atsitraukė.
-Atleisk.. Aš turiu eiti..
Apkabinęs Yuki jis paskutinį kartą įkvėpė oro, kuris kvepėjo Yuki ir su ašaromis akyse nuėjo.

Svečias

3 skyrius

New life (naujas gyvenimas)

Sugniuždyta. Palikta. Nelaiminga. Nesuprantanti kas vyskta. Norinti viską pakeisti iš pagrindų. Nenorinti gyventi viena.
Iš tiesų, ji manę, kad niekas nežino, kaip skaudu patirti
išsiskyrimą su mylimu žmogumi. Ji galvojo, kodėl tai nutiko būtent jai. Juk ji
nebuvo bloga: mokinosi pakenčiamai, bendravo su savo tėvais.. Ji turėjo ir ydų:rūkė, neklausė savo tėvų, mėgo priešintis, burbuliuoti.. Tačiau jos manymu,
ji nebuvo verta būti viena.

Yuki gulėjo savo lovoje. Laikrodis rodė jau 13:49, o ji dar dar
gulėjo po kaldra ir laukė, kol pasibaigs gyvenimas. Žinoma, Mayu pasakytų, kad
tai tik paauglės prasimanymai ir tegul ji toliau svajoja, bet šie žodžiai būtų
įskaudinę merginą. Todėl motina tylėjo.

Praėjus geram pusvalandžiui, Yuki sukaupė visą ryžtą ir
išlipo iš lovos. Pirmiausia ji patraukė prie veidrodžio. Pripažinkime, dabar
Yuki atrodė tragiškai. Susivėlę kelias dienas nešukuoti plauku, nubyrėjęs
tušas, pajuodusios akys.. Pirmiausia užduotis, kurią Yuki uždavė pati sau, tai
buvo išsišukuoti plaukus. Prie plaukų ji užgaišo ilgiausiai laiko-ketvirtį
valandos. Aukotis buvo verta. Dėl savęs, žinoma, nes merginai neberūpėjo Kyo
(bent taip ji bandė įrodyti pačiai sau. Tai daryti jai sekėsi nekaip, bet ji
manė, kad neilgai trukus nebebus dienų kai ji prisimins jį.) Visa tai vis dėlto
buvo prasimanymas, užbrėžtas tikslas, bet Yuki giliai širdyje žinojo, kad jo
nepasieks. Vis dėlto, Kyo-jos gyvenimo meilė yra. Bet tik Yuki bando įrodinėti,
kad jo nebėra, kad ji gyvena naują gyvenimą. Gyvenimą be Kyo. Persirengusi į
raudoną suknelę iki kelių, timpes ir apsiovusi Louboutin batelius, kuriuos ji
gavo nuo Kyo, kai jis keliavo Paryžiuje, mergina nusprendė, kad pats netas
išeiti iš savo kambario, ir kur nors prasiblaškyti. Kad ir po gatves. Yuki
nuėjo į virtuvę, ir pasiėmusi du geltonus obuolius, kuriuos ji įsidėjo į
Mulberry rankinę per petį, Yuki išėjo.

Eidama judriais Tokijo šaligatviais, Yuki valgė obuolius, ir
galvojo kur eiti. Ar siaurais nejudrias šaligatviais? Ar į centrinę miesto
parduotuvę? Yuki pasirinko pirmąjį variantą, kitaip sakant nusprendė, kad
nuotykių reikia pasiieškoti. Ir pradėti naują gyvenimą be Kyo. Mintyse ji save
subarė. „Kodėl vėl galvoji apie Kyo? Juk jis tau niekas!“-sakė mintys galvoje,
ir Yuki nekontroliuodama savęs palinkčiojo. Ji pajuto, kaip kelių žmonių galvos
pasisuko į ją, ir mergina išgirdo juos besišnabždančius-„Ji psichinė ligonė?!“
Tyliai nusijuokusi, o juokėsi ji pirmą kartą per šią savaitę, Yuki pasuko į
siaurą šaligatvį, vedantį palei senus garažus. Mergina dairėsi, apžiūrinėjo
vaikinus, retai pastebėdavo kokių nors žmonių, kurie labai skubėdavo, matė daug
maždaug devynerių ir dešimties metų amžies mergaičių, kurios susėdusios ant
suoliuko žaidė su barbėmis.. Ji sulėtino žingsnį, ir sau nusišypsojo. Prieš
maždaug septynis-aštuonis metus, ji čia sėdėdavo su Amaya, Cho ir Izuki, ir
žaisdavo su lėlėmis. Prašydavo močiučių, kad pasiūtų drabužėlių numylėtoms
lėlytėms.. Besišypsodama, ji pasuko eiti į už kelių garažų esantį tamsų, bet ne
itin siaurą keliuką. Tylėdama, matyt pajuto baimę, ji ėjo link kažkokių
besišnekančių žmonių, tačiau tie, matyt išgirdę kulnų taukšėjimą, lyg susitarę
visi nutilo. Vienas iš jų, sušnypštė ir pasislėpė už kampo. Yuki, jau jausdama
baimę, paėjo į priekį dar dešimt metrų, tada pasisuko už kampo.. Visa išbalusi
mergina žengė žingsnį atgal.

Svečias

ai laaaik it Waha

visai nesupykčiau už dar. : D

Svečias

4 skyrius
Gang (šutvė,gauja)

Yuko išbalusi žengėvieną atgal. Prieš ją stovėjo dailus vaikinas, tačiau jis buvo visastreninguotas, su cigarete dantyse. Yuko kilo įtarimas, kad jis gali būti irapsinarkašinęs, tačiau jis kalbėjo pakankamai rišliai, todėl Yuko mintysepaneigė šią savo hipotezę. Vaikinas priėjo arčiau ir suktai išsišiepęs,apkabino ją per liemenį, ir išmetė cigaretę.
-Nežinojai, kad čiamūsų valdos, ir svetimiems eiti negalima?
Jo balsas buvošvelnus, netikęs tokiam kaip dabar jo įvaizdžiui. Yuko numykė, nežinodama kąatsakyti, ir bandė išsilaisvinti.
-Sorr, nežinojau, bet dabar jau supratau.
Palinkčiojo kaipkokia psichinė ligonė ir pastūmė jį. Vaikinukas suspaudęs lūpas, pakraipė galvąį dešinę, į kairę, į dešinę, į kairę, ir stipriau ją apkabino.
-Paleisk mane, ašdingsiu iš čia ir niekada čia nesirodysiu. Prisiekiu.
Vaikinas nebuvolinkęs taikstytis prie kažkokios mergos nurodymų ir ją apkabino. Braukė delnunuo stuburo viršaus, iki užpakaliuko. Yuko veidas išsikreipė ir ji sušnypštė.
-Paleisk, iškrypėlitu.
Sucypė, ir iš už jopasirodė vaikinukas, su džinsais, tačiau nebuvo nei prisirūkęs, neiprisigėręs-pamanė Yuko.
-Paleisk, Roro.
-Katsu.
Sušnypštė vaikinasRoro. Roro mane laikė, bet po kiek laiko paleido. Labai nenoriai žinoma.Roro-bent jau aš supratau, kad čia ne vardas, o greičiau pavardė. Jis pažvelgėį mane, ir apžiūrėjo nuo galvos iki kojų.
-Daili, po šimts.
Aš pažvelgiau įsavo petį, nes Roro į jį žiūrėjo ilgiausiai, ir išvydau nusmauktą savoraudonosios suknelės petnešėlę. Greitai ją pataisiau, ir Katsu, pametėjo mansavo džemperį. Labai tyliai padėkojusi, aš greitai jį užsimečiau ant pečių.
-Patariu tau čianesirodyt.
Sumurmėjo džemperiosavininkas. Aš palinčiojusi apsisukau ant kulno, ir ruoršiaus eiti, tačiau manesustabdė Roro. Pastebėjusi praeinantį seną vyriškį, aš kaip tik laikuprisiminiau kažkada matytą filmą ir sucypiau – PRIEVARTAUJA!!!! Senas vyriškis į mane atsisuko, ir kažką piktaisuburbėjęs (kažką panašaus į-tas šiuolaikinis jaunimas) lėtai nuėjo savaiskeliais. Roro nusijuokė-tą juoką jau buvau girdėjusi, tik nepamenu kur-jispriėjo prie manęs ir mane apsuko. Išsiviepusi, lyg man būtų buvę jį bjaururegėti, aš jį stumtelėjau nuo savęs. Gaila, kad prie manęs nestoviKatsu,-pagalvojau. Su ta mintimi Roro įsiurbė man į lūpas. Mintyse juopasišlykštėjau – kaip jis taip gal ielgtis su mergina. Tačiau nežinau, kodėl aš jam atsakiau į bučinį.Refleksas?-paklausiau savęs. Kad ir kaip ten bebūtų, po maždaug penkiųsekundžių, pajutau, kad jis nuo manęs nutolo. Dingo lūpų, kontaktas, ir jį,suėmęs per pilvą stipriai laikė Katsu.
-Bėk!
Sušuko tas ir ašpalinkčiojusi numečiau Katsu megztuką ant žemės. Pasileidau bėgti.

» Lina arba tiesiog Žiauri xD
» Nebijok kvėpuoti. Arba kai tai netenka prasmės.