1Abejoju ar kas nors gyvena labiau apgailėtiną gyvenimą nei aš.. Ne taip, kaip normali paauglė, aš jau 7 metus nevaikštau nei į vakarėlius, nei į lauką, net nelankau mokyklos. Visus tuos 7 metus nebuvau kėlus kojos iš namų. Gal daug kas gali nepatikėt, kad taip gali būti, bet yra.. Gyvenu Steiteno saloje. Tai-Niujorko teritorija. Kitaip- užmirštasis kampelis. Tai- mažiausiai apgvendinta vieta visame Niujorke. Mama atsikraustė būtent čia, iš pačios Niujorko širdies, žinodama, kad čia manęs nepasieks jokios žinios, supančios civilizuotą pasaulį. Neturiu nei kompiuterio, nei mobilaus telefono, vieną kartą per savaitę pusę valandos galiu žiūrėti televizorių 2 metrų atstumu. Greičiau, tik klausyti iš kito kambario, nes tokiu atstumu labai sunku kažką pamatyti. Gyvename atokiausiame gatvės kampe, mūsų namą supa 3 metų aukščio tvora, kad niekas nematytų, negirdėtų, ir negalėtų įeiti arčiau manęs nei metro atstumu. Manyčiau, kad net kaleime gyvenimas geresnis, nei čia- namie. Turiu specialią dienotvarkę, ir maisto sąrašą ant šaldytuvo. To produkto, kurio nėra sąraše, jo nerasi ir šaldytuve. Jau daugiau nei 4 metus nevalgiau nei šokolado, negėriau pieno, nevalgiau traškučių ir spragėsių. Per dieną man reikia valgyti tik daržoves ir mėsą. Pasmaližiavimui vieną kartą savaitėje gaunu apelsinų sulčių, varškės su cukrumi ir kartais arbūzo arba meliono. Tai- visas maistas kurį galiu valgyti. Apgailėtina. Gerai tik dėl to, kad sveriu nedaug- tik 48 kilogramus. Nors mano ūgis 170cm. Mama sako, kad numirsiu ir liepia valgyti tai ką man galima.. Bet tai ir lieka geriausiu užsiėmimu per visą dieną. Geriausia yra tai, kad aš galiu 1 valandą pasėdėti specialiai įrengtame balkone, į kurį patenka filtruotas oras, kurį išfiltruoja visokie mechanizmai, pritvirtinti prie balkono. Tai- man tikra dovana nuo gailestingos mamos. Per dieną 2 valandas turiu mokytis literatūros, matematikos, geometrijos, ir kitų mokykloje mokomų dalykų. Bet daugiausia turiu miegoti. Miegoti man reikia ne mažiau 12 valandų, todėl labai anksti einu miegoti. Toks liūdnas mano gyvenimas. Nors, yra porą gerų dalykų. Turiu gerą draugę Liusę. Manau, kad tai vienintelė mano draugė iš viso Niujorko. Nors ji gyvena normalų gyvenimą, lanko mokyklą ir gyvena labai toli nuo manęs, bet vistiek randa laiko mane aplankyti. Jos neišgąsino net mamos liepimas prieš aplankant mane, nusiprausti po dušu, nuo pat kojų panagių iki plaukų šaknų, ir dar būti aptikrintai. Ji nebijo kiekvieną kartą atėjus pas mane dėvėt pirštines ir chirurginę kaukę. Neskaitant tų momentų kai žiūriu televiziją, Liusė man papasakoja kaip verda gyvenimas.. Ir tada, kai ji papasakoja, kaip šaunu gyventi Niujorke, aš gailiuosi, kad esu nuo visko atitverta..
Šiandien eilinis trečiadienis. Diena, kai mane turi aplankyti Liusė. Ir štai, keletą minučių po antros viltingai suskambo durų skambutis, ir pasigirdo Liusės balsas. Kai namie yra pašalinių, man griežtai draudžiama išeiti iš kambario, kol mama tų vietų neišdezifenkuoja.. Štai, jau girdžiu dušo ūžesį. Po gero pusvalandžio dar aidėjo balsai, o tada artėjantys žingsniai sakė, kad ji ateina. Linksmai pasimuisčiau lovoje, ir numečiau knygą į šoną.
- Hey, brangut,- įėjo Liusė ir nusišypsojo, nors per chirurginę kaukę to nesimatė.
- Aš nebegaliu to pakęst..- sumurmėjau nuleidus akis į savo rankas.
- Taip, tai vargina, bet ji ne šiaip sau tokia rūpestinga...- rimtai tarė Liusė.
- Geriau man papasakok kas gero civilizacijoj,- padaužiau ranka ant lovos, kad ji atsisėstų. Liusė atsisėdo šalia ir pradėjo pasakoti.. Pasakojo kaip susirado naują vaikiną. Jo vardas Džeris. Stengiausi nesusijuokti iš itin šuniško jos vaikino vardo. Bet dėl to, kad tai jos vaikinas, o ji vienintelė mano draugė, aš susitvardžiau.
- Aš dar neturėjau vaikino...- nežinia kodėl tariau, žiūrėdama į savo kojų pirštus..
- Ei, Toma, visas gyvenimas dar prieš akis,- ji šiek tiek perdėtai linksmai tarė, bet iš jos akių mačiau ką ji mano. Ji mano tą patį, ką ir aš: kad man nebėra vilčių iš čia ištrūkti.
-Galiu garantuoti, kad čia ir mirsiu kol susensiu..- niūriai pešiojau iš koinių išlindusius siūlus.
- Mergyt, raminkis,- ji susiraukė ir nutaisė nepatenkintą balso toną.
- Liuse, nejaugi nematai kokia aš atsilikus. Man prieš dvi dienas suėjo 18, o aš dar net nežinau kaip užmegsti kontaktą su vaikinu, nes tokių mano gyvenime nėra. Nejau nematai, kad aš čia uždaryta jau septynerius metus?!! Nejau nesupranti, kad dėl to kas man nutiko, mama nieku gyvu neišleis manęs iš čia tol kol nenusibaigsiu tarp kvailų šitų sienų!!!- Liusė pakvaišusi žiūrėjo į mane. Paprastai aš niekada nebuvau nervuota. Man nebuvo galima nervuotis. Pradėjau dūsti. Astma- dar viena mano nelaimingo gyvenimo problema.
- Velnias, Toma,- Liusė kaip pakvaišusi paguldė man ant šono ir stalčiuose ieškojo mano deguonies kaukės. Vos radusi uždėjo man ją ant veido. Prisimerkusi ėmiau lėtai ir giliai kvėpuoti.
- Matai,- be jėgų tariau aš. - Mano gyvenimas žlugęs. Esu amžinas ligonis..
- Tu iš to išsikapstysi, aš sakau, kad tau to ilgai nebeteks kęsti. Pasikalbėsiu su Sara.- ryžtingai tarė Liusė ir patraukė tą kaukę man nuo veido. Aš iš baimės išplėčiau akis ir mano kvėpavimas vėl patankėjo. Ėmiau vėl dūsti....
Temos pavadinimas: Nebijok kvėpuoti. Arba kai tai netenka prasmės. 
Kv. 02 25, 2010 12:04 am