No Artist - No Title

Svečias

Paviešinsiu seną seną savo rašliavonę ; DDD

I skyrius

Kambaryje nuo sienos ant sienos daužėsi tranki muzika, lovoje ant pilvo gulėjo mergina ir spaudė telefono klavišus linguodama pakeltas kojas į muzikos taktą. Iš toli matėsi jog mergina toli gražu ne nuo podiumo nulipo, tai išduoda jos juodi plaukai dažyti ryškiai rožinėm sruogom bei auskaras liežuvyje. Pasibaisėtina, ar ne? Taip būtų pagalvojęs bet koks žmogus matęs mane. Tačiau, niekas nestebėjo manęs pro kambario langą. Ir kokiu tikslu tai turėtų daryti? Juk tokių kaip aš pilna visose gatvės užkaboriuose. Na tokių… kaip kad mano mama pasakytų „visuomenės atmatų“. Ši citata buvo kartojama kiekvieną dieną, kad aš kuo geriau įsikalčiau į galvą jos esmę. Bet ne tai man tada buvo galvoje - laukiau sms. Pagaliau… iškart išlėkiau į gatvę ir nuskubėjau sandėlių link. Ten jau laukė gauja, dėl kurios mama daugiausiai ir neduodavo man ramybės. Tačiau dabar man tai nerūpėjo, nes mama buvo darbe ir grįžti turėjo maždaug po valandos, aišku, jei nesumanys pareiti anksčiau, kad mane patikrintų.
- O, Dange, pagaliau pasirodei. Ilgai teko laukt tavęs, galvojom kad jau neateisi.
Pasigirdo ovacijos vos tik atskuodžiau prie draugų. Visi stoviniavo kur papuolė ir rūkė. Rūkė... Dėl tos pačios priežasties ir aš čia buvau.
- Nereikėjo kelt tuščių vilčių, kad neateisiu, o be to skubėjau kiek galėdama. - ėmiau teisinti. - Kaimynė stebi, kad niekur neišeičiau. Ir Saša gal duok man cigaretę, mano konfiskuotos. – tariau atimdama iš jos rankų cigaretę.
- Galėjai bent jau iš pakelio paimt, o ne iš rankų plėšt. – Saša ryškiai parodė savo nepasitenkinimą burbtelėdamas ir žiūrėdamas į savo tuščias rankas, bet manęs tas nesujaudino. Plaučiai tiesiog klykė kiek norėjo pajusti išsiilgto dūmo skonį.
- Ei, kažkas ateina. – sušnypštė Tadas gęsindamas cigaretę.
- To jau per daug! Ir vėl mama mane bus atsekusi. Tikriausiai anksčiau iš darbo grįžo. Aš jos nekenčiu!
Pikta nubėgau ir pasislėpiau už krūmo. Aš jos tikrai nekenčiau kaip ir visi maištaujantys paaugliai (Tik nesakykite, kad jūs niekada nesate pajutę neapykantos gimdytojams!), tačiau aš puikiai supratau, kad kažkuriam širdies užkampyje slypi meilė jai. Bet šis širdies kampelis nebuvo rodomas kitiems, kaip kad miestų užkaboriai jo naujiems svečiams.
Ji tai užsitarnavo pati, per daug mane kontroliuodama ir net nesistengdama manęs suprasti, tik vadindama mane nesveika ir bausdama visom pasaulio sugalvotom bausmėm nepažeidžiančiom vaiko teisių. Visa tai apvainikuodavo sekimas kur nors man išėjus. Tai būtų buvęs jau ne pirmas kartas kai ji mane sekė. Bet…
Geriau jau mama mane būtų sekusi! Pasirodo tai buvo Džošas. Didesnės gėdos pasidaryti negalėjau.
- Sveiki šūdžiai! Gal policiją iškviesti? - Pratarė populiariausias vaikinas (turbūt visoje mokykloje. Ką aš nusišneku? Visame mieste!) - Gražus skambutis mentui „Alio, čia policija? Norėčiau pranešti, kad prie apleistų sandėlių liepų alėjoje nepilnamečiai rūko ir naikina visuomenės turtą“. – išgiedojo Džo. – oi tada jus visus į belangę.
Nusijuokė ir įsirėžęs rankomis į šonus dar bandę vaidint, kad mes priklausom tik nuo jo malonės. Milda jį pamačiusi susiraukė lyg būtų degtinės išgėrusi. Ji jo nemėgo.
- Tave kartu. – atkirto Milda. – ar žinojai kad šūdas yra organinė išmata? Šitaip vadinami žmonės gali tave paduoti į teismą.
Ar jau minėjau, kad Milda negalėjo pakęsti Džo?
- Taip, tu vaikščiojantis internetinis žodynas, tačiau gal gali mane apšviesti? Kokios yra neorganinės išmatos? – vyptelėjo Džo.
Žinojau, kad Džo sugebės ją sumauti. Visi tai žinojo. Šitokie spektakliai vykdavo kone kiekvieną dieną ir negalėčiau pasakyti, kad kam nors tai atsibodo. Apskritai Džo nebūtų galėjęs atsibosti niekam. Jis turėjo žavią šypseną, juodų plaukų kuokštą ant galvos bei veriančiai mėlynas akis. Jis atrodė lyg koks dievaitis nužengęs iš senovės Romos nežinomo dailininko paveikslo. Kaip jau tikriausiai supratote aš buvau jį įsimylėjusi ligi ausų. Jei jį būtumėt pamatę, beregint jis būtų tapęs ir jūsų svajonių princu.
Nesupratau kokio tikslo vedama aš tai padariau, bet aš išgelbėjau Mildą nuo visuotinės gėdos. Tai va, aš išlindau iš savo slėptuvės krūmuose ir iškart pasigailėjau šitaip pasielgusi. Jos gėdą negailestingai pasigrobiau aš.
- Danguole, ką tu ten veikei? – Džo išsišiepė iki ausų ir pridėjo. – Kas buvo kartu? Marius? Tomas? Žydrius? Tik jau nesakyk, kad Virgis! Galėjai bent jau mane pasikviest. - Atseit nuliūdęs sušniurkščiojo, kad jo nebūta kartu.
- Ne, Vilius. – Pasakiau besišypsodama (dėkui Dievui sugebėjau jam atsikirsti!).
- Oho… nejau vaikus tvirkinti pradėjai? O gal čia koks kitas Vilius, kurio nepažįstu? - Susirūpinęs pasirėmė ranka lyg mąstytojas ir įsikišęs tarp dantų smilgą mąstė. Beje, mąstė gan garsiai.
- Tas pats, ne amžius svarbu juk. Nejaugi neskaitai laikraščių, televizoriaus nežiūri? Visi tik ir kalba apie siautėjančią pedofilę.
Iš tiesų tai aš pati nustebau, kad sugebėjau su juo šitaip laisvai kalbėti.Tai buvo tuo metu didžiausias pasiekimas mano gyvenime, nes įprastai vos tik jį išvydus man imdavo linkti keliai o balsas tapdavo lyg užkimusios ožkos. Ne bet kokios ožkos, o užkimusios!
- Oho! Tai jau žvaigžde tapai. O kur jis pasislėpė? Ei, Viliauuu! – bandė vaidinti ieškantį, bet kažkaip surimtėjo. – O rimtai kalbant, ką ten veikei?
- Pagalvojau, kad mama eilinį sykį mane atsekė. Negaliu pakęsti kai ji šitaip elgiasi. - visiškai atvirai pasakiau ir nudūriau akis į žemę.
- Tai jau visai taip blogai? - negalėjo patikėti savo ausimis ir ištraukęs iš dantų smilgą numetė ją ant žemės.
- Na taip… blogiau jau manau, kad nebus.
- Ot šūdas. Dumk iš namų greičiau kol gali.
- Ir kur aš dėsiuos? Sąvartyne vartytis pagundos neturiu, o be to ir gatvėj be pinigų netrauksi ilgai. - paprieštaravau jam ir pažvelgiau tiesiai į mėlynas akis, bet neatlaikiusi žvilgsnio vėl nudūriau akis į akmenį, kuris mane jau kurį laiką labai "domino".
- Tai atlėk pas mane, galėsi slėptis po mano lova.
Jis atvirai ėmė šaipytis iš manęs ir tai man tapo nepakeliama, tad pasakiau, kad mama turi grįžti anksčiau ir iščiuožiau namo. Džiaugiausi tik viena, kad Džo manęs nemaišė su žemėm kaip Mildos ar Rūtos. Gal dar yra vilčių.
Deja, mano žodžiai apie ankstyvą mamos grįžimą buvo pranašiški. Parėjusi namo jau radau ją sėdinčią sunėrus rankas ir laukiančią manęs.
- Kur buvai? Vėl su tais nusmurgėliais tryneisi?
Mano mama niekada nelaikė kitokių žmonių nei ji, vertais dėmesio. Ji išvis jų nelaikė žmonėmis. Aš nesuprantu kaip ji gali šitaip kalbėti apie žmones, kurių nepažįsta. Idealus posakis „Sutinka pagal išvaizdą, išlydi pagal protą“. Viena vienintelė pastaba, dauguma žmonių kaip ir mano mama žmones sutinka ir išlydi pagal išvaizdą net nesistengdami jų pažinti. Tiesą sakant stengdamiesi, kad tarp jų nuolatos tvyrotų atstumas garantuojantis saugumą, tik nežinia, kokį saugumą. Jums gali kilti klausimų tokių kaip, "kaip man mama leido įsiverti auskarą į liežuvį?". Tiesiog paprašiau draugės mamos, kad apsimestų mano globėja kai nueisim į saloną. Kai mane pamatė mama galvojau, kad ją žaibas trenkė. Ji atrodė apgailėtinai, tarsi stabo ištikta net nepajėgdama pajudėti. Dabar ji buvo dar labiau apgailėtina, nes trenkė nuo jos įniršio žaibai, bet mane saugojo nematomas savigynos laukas išugdytas per paskutinius kelerius metus.
- Jie ne nusmurgėliai. Jie tokie pat žmonės kaip aš ar tu! - surikau jai tiesiai į veidą, nes jau galutinai buvo įgrisę visi jos priekaištai.
- Į tave pažvelgus sunku suprasti ar tu žmogus ar NSO. - pasityčiojo mano mieloji motulė.
- Tavo IQ nėra aukštas, nes jau ir taip visi žino, kad NSO reiškia neatpažintas skraidantis objektas. O aš, kaip matai tvirtais žingsniais skinuosi kelią kojomis liesdama žemę. - patrepsėjau vietoje, kad labiau suprastų ką noriu pasakyt, mat jos IQ labai žemas man tuo metu pasirodė.
- Kiek aš tau galiu aiškinti, kad viską darau tik dėl tavęs? Tave bausti man jau atsibodo. - Jau beviltiškai pasakė.
Mama bandė keisti vėžes. Įniršis nepadėjo, tad tikėjosi, kad man jos bus gaila ir pagaliau suaugsiu į protą. Nė velnio! Dėl jos tai tikrai nežadėjau keistis, ji ėdė mano gyvenimą, tad aš jai atsilyginau tuo pačiu. Taip sakant akis už akį, dantis už dantį.
- Tai gal jau ir nebebausk jei tau taip šitai atsibodo! - Vis dar pikta rėkiau ant motinos.
- Negaliu, nuo šiandien brangioji panele neturėsi nei telefono, nei televizoriaus, o kompiuteriui internetą aš jau paprašiau atjungti. Beje, rytais aš tave vežiosiu į mokyklą. Namų raktą iš tavo kuprinės jau paėmiau. Į namus tave įleis Saveikienė ir iškart tau įėjus užrakins duris. Taip, aš turiu tavo tvarkaraštį - sužlugdė mano paskutines viltis grįžti vėliau iš mokyklos. - ir tiksliai žinau kelintą valandą privalai grįžti. Šitai taip pat pasakys mūsų kaimynė. Jei jos nebus tai viską man papasakos jos dukra Živilė.
Tuo momentu jutau kaip žemė slysta man iš po kojų. To jau buvo per daug! Iš visų jėgų stengiausi valdyti kiekvieną savo kūno raumenėlį, kad neišriedėtų nė viena ašara. Tai būtų reiškę mano pralaimėjimą ir mamos pergalę. Šito leisti negalėjau. Vos tik ji baigė savo tiradą nubėgau į kambarį ir žliumbiau. Pagalvę, maniau, kad reikės gręžti nuo mano ašarų. Apsiraminusi bandžiau surasti savo ausinuką, nes pastebėjau, kad muzikinio centro nebeliko. Viršūnė! Ji konfiskavo net mano ausinuką. Tai prieštarauja žmogaus teisių principams!
Svajojau kaip pakabinti Džošą, o dabar taip staiga… mama liepė kaimynei ateiti kas dešimt minučių ir patikrinti ar aš namie. Nežinau kaip, bet man privalu iš čia ištrūkti. Pravartu būtų išgerti migdomųjų tiek, kad atsibusčiau tik einant į mokyklą. Tik kur aš jų gausiu, motina jau seniai slepia visus vaistus, nes bijo, kad aš nusinuodysiu. Bet ji klysta , nes aš myliu save. Save reikia mylėti, nes gyvename tik vieną kartą ir reikia naudotis proga kol galime, juk nežinome kas bus rytoj. Gal būt šiandien paskutinė mano gyvenimo diena. Visas mūsų gyvenimas, tai lyg šuolis užsimerkus. Niekada nieko negalime žinoti kas bus vėliau. Ne mes savo likimą valdome, tai jis mus valdo. Mes tik atsiduodame jam ir neriame į tą nežinomybę, į kurią jis mus pasiunčia.
Visos ribos buvo perpildytos, tad nusprendžiau savaitgalį išlėkti į gamtą. Liko tik nuspręsti su kuo. Viską gerai perkračiau savo mintyse ir supratau, kad lieka tik Agnė. Ji vienintelė sugebės ištrūkti iš namų. Ją pasistengsiu įkalbėti einant namo iš mokyklos. Tai bus geriausia. Kadangi mama viską pasiėmė man liko tik eiti miegoti. To dar nėra buvę, kad dešimtą valandą gulėčiau lovoje! Normalūs žmonės šitaip nesielgia. Mamos nuomone remiantis aš esu visiškai nenormali, tad jai širdies neskaudėjo dėl šitokio elgesio su manimi.

Svečias

Man nerealiai patiko. Itraukia, sudomina, puiku! Buk gera, idek tesini ; DDD Noriu suzinoti, ar pavyko iskyla i gamta su Agne ; DDDD Radau vos PORA skyrybos klaideliu, bet jos nei logiskumo, nei suvokimo negadina. Dziugu!

Svečias

Patiko labai fainas

Svečias

Dėl skyrybos ir rašybos nežinau, nes tikrai labai senas šitas. Nieko taisius nesu : )

II skyrius

Paskutinė pamoka… Ačiū Dievui. Jau tas žuvinas chemikas baigė užknisti juodai. Jo klasėj niekas nesiklausė. Net Raminta, mūsų klasės moksliukė, negalėjo pakęsti jo pamokų, nes jos neįtikėtinai nuobodžios, bet ji mokėsi iš įpročio. Vieni turi įprotį rūkyti, kiti – gerti, o Raminta – mokytis.
Visi pripažindavo, kad žuvino pamokos nuobodžios. Mes tai esame sakę net pačiam žuvinui, bet jis į mus nekreipdavo dėmesio. Ir visada pasakydavo „Aš stengiuosi dėl jūsų vaikai, toks yra mano darbas ir kol klasėje manęs klausysis bent vienas mokinys tol aš net per speigus eisiu į šią mokyklą dėl jūsų gerovės.“ Įspūdinga, ar ne? Tokia nuomonė susidarydavo išgirdus šią citatą pirmą kartą, o vėliau darosi koktu žinant, kad ši frazė iš kažkokio nuvalkioto seno filmo. Aišku, žuvinas manė, jog mes šito neišsiaiškinsim, bet jis klydo. Niekada negalima nuvertinti paauglių gabumų – mes galim kalnus nuversti. Aš pasakoju kaip mes galim kalnus nuversti norėdami išsiaiškinti tiesą, bet iš tiesų sužinojom, kad ši frazė iš kino filmo, kai už bausmę reikėjo mokyklos filmų kartoteką sutvarkyti. Ir štai visa šios legendinės frazės autentiškumo istorija! Tiesa, ši legendinė citata vis tiek kiekvieną kartą padaro didelį įspūdį Ramintai, kadangi tą vieną vienintelį besiklausantį mokinį žuvinas omeny turi būtent ją, mūsų klasės mokslo pažibą.
Tądien būdama blogos nuotaikos tiesiog negalėjau klausytis žuvino. O jo garsioji frazė išvedė iš kantrybės. Koks tikslas žmonėms kartoti filme išgirstą frazę? Niekada šito nepajėgiau suprasti, juk mes kiekvienas esame vienatinis. Mes esame visi skirtingi, tuo turime didžiuotis ir nekopijuoti kitų. Kitaip mūsų autentiškumas dings. Taip, aš sakau autentiškumas! Kiekvienas mūsų yra autentiškas ir tai sunku paaiškinti žodžiais. Mes privalome būti išskirtiniai, nes vienodi žmonės mūsų nedomina, taip kaip pasenusi lėlių Barbių serija. Visa tai mane jau užkniso!
Po pamokos pasistengiau nubėgti Agnei iš paskos.
- Agne, palauk! Tu ką, apkurtai? - rėkiau ją besivydama.
- O… čia tu. - visai neapsidžiaugusi kažką neaiškiai nutęsė.
- O tu paties Chruščiovo tikėjais? Tai aišku kad aš. Šiaip tai tave pasikviečiau todėl, kad turiu šiokį tokį planą chuliganą. - išmetusi neįtikėtinai plačią šypseną pasakiau.
- Tai ką sumanei? - susidomėjusi į mane pažvelgė ir užsižiūrėjusi vos neparkrito ant šaligatvio. - Su padirbtu pasu į klubą varysi? Jei taip tai dėl paso dar galiu susitvarkyt, o dėl šaibų tai, man „kapiec“.
- Ne... – gudriai mirktelėjau. –Varom šeštadienį į gamtą su palapinėm?
Pasakiau laiminga ir mintyse meldžiau sutikimo. Agnė buvo mano išsigelbėjimas, paskutinis šiaudas jūroje, kurio taip godžiai kibausi. Šiaudas buvo plonytis, nes su Agne niekada gerai nesutariau bet man reikėjo draugės, o visos kitos buvo, tiesiai šviesiai sakant, sustūmusios visą reikalą.
- Taigi tau namų areštas. Visa šūlė tai puikiai žino.
Tai tiesiog nuostabu! Jau visi žinojo apie mano santykius su mama. Galėjau garantuoti – Deimilė pasidarbavo liežuviu. Dar viena mano nekenčiamiausia draugė pasistengė. Kokia dar draugė jei nekenčiama? Tiesiog pavydi pažįstama.
- Bet aš sugebėsiu prasmukti pro mamą, man tai kliūčių nesudaro. - ėmiau dėstyti. - Nagi, Agne… - pradėjau žiūrėti į ją maldaujančiu žvilgsiu. Šio žvilgsnio niekas nepajėgdavo atlaikyti išskyrus mano motiną. Ji jam jau turėjo imunitetą.
- Tu iš manęs tyčiojiesi eilinį kartą! - pyktelėjo.
- Ar aš kada nors iš tavęs tyčiojausi? Agne, juk tu žinai, kad aš taip negalėčiau
Tiesą sakant, Agnė buvo pagrindinis mano pašaipų objektas, bet aš puikiai žinojau kad ji sutiks su mano pasiūlymu. Tai buvo jai kelias į populiarumą, kurio jai mirk griūk reikėjo. Tad toliau bandžiau ją prisikalbint į išvyką. Man jau reikėjo griebtis paskutinio ginklo, nes mano draugužė pasirodo užsiaugino šarvus graudžiam žvilgsniui.
- Na, gerai. Aš žinau, kad iš tavęs šaipiausi ir noriu už tai atsiprašyti. - veidmainiškai pradėjau. - Elgiausi tiesiog šlykščiai, kaip kokia kalė. - paskutinis žodis Agnei padarė šiokį tokį įspūdį, o aš lyg to nepastebėjusi, tęsiau savo litaniją. - Bet supratau, kad blogai dariau todėl išvyka į gamtą mus sutaikytų. Gal netgi taptumėm geriausiom draugėm, nes aš matau koks puikus žmogus esi. Prašau, varom su palapkėm į gamtą… tu esi paskutinė mano viltis…
Mano monologas buvo stulbinančiau vykęs. Net nenumaniau kad turiu tokią puikią kalbos dovaną. Laukdama Agnės atsakymo bandžiau tai įsidėmėt. Bet jei ji mane būtų gerai pažinojus, tai būtų supratus, kad čia eilinė graži mano kalba. Tačiau juk mes pastoviai pykdavomės. Tokiu atveju ji juo labiau tai turėjo žinoti.
- Žinau, kad vėliau gailėsiuos, bet tiek to – įtikinai. - galop sutiko.
"Victory" mintyse sau tariau, tad nesusilaikiusi suklykiau gatvėje iš džiaugsmo ir apkabinau ją, bet greit atšlijau ir pasitvarkiau savo mini sijonėlį.
- Ačiū Agnyt, lieku amžinai skolinga. Aš tiesiog įsitikinus, jog geriau viena kitą pažinusios tapsim nuostabios draugės. - saldžiai giedojau.
- Nesitikėk tiek daug, nes aš tik iš gailesčio eisiu kartu su tavimi. O šiaip, kas nutiko tavo geriausiom draugužėm, kad jos atsisakė? - pasišaipė.
Po šių jos žodžių užviriau pykčiu. Ji negali iš manęs šaipytis! Ne jai tai skirta! Pikta dėbsojau į ją kol sumečiau ką čia pamelavus. Mat mano ištikimosios draugės iškart atgręžė nugarą kai sužinojo apie namų areštą. Ne lygis joms buvo dabar tampytis su manim. Bet turėjau tikslą tai pakeist - norėjau kad jos maldautų jog bent pažvelgčiau į jas.
- Na… tiesą sakant aš negalvojau joms siūlyti, nes vis tiek jos viską išpliurptų, o tu ne tokia. Aš tavimi pasitikiu.
- Man laikas eiti. – rėžė Agnė ir nubėgo.
Va čia tai ji visai netikėtai rėžė, kad turi eiti. Aš net iškritau iš pusiausvyros to visiškai nesitikėdama. Tokia jau ta Agnė, dėl to aš jos ir nemėgau, nes ji buvo neprognozuojama. Man tokie žmonės nepatiko, nes man reikėdavo atsakymą žinoti iškart, o išmušta iš vėžių aš nieko nesugebėdavau. Kad ir kaip Agnės nemėgau turiu pripažinti, kad ji tikrai puiki panelė. Žodžiu, aš buvau liurbė, bet dėl to visiškai nesigailiu.
Grįžus namo mane pasitiko kaimynė. Kad ir kaip nemalonu tai sakyti, vis dėl to mama gudri. Raktą įdavė mūsų numylėtajai Saveikienei. Tad mama galėjo tiksliai sužinoti kada aš grįžau namo. Gerai bent tiek, kad grįžau laiku – neturės prie ko prikibti.
Stengiausi visus pykčius su motina išstumti iš galvos ir pasinerti į svajones apie savaitgalį. Tai buvo jau nebe svajonės, o tikrų tikriausi planai. Vien nuo šios minties norėjau skraidyti. Savaime suprantama, kad niekas nenori skraidyti nuo minties jog vakarą gamtoje praleisi su Agne, bet mano planai siekė daug daugiau nei Agnę. Jeigu nesate kvailiai, tai puikiai suprantate, kad aš kalbu apie Džozefą. Jis tikras svajonių vaikinas! Nors daug kam aš atrodžiau paprasta gatvės kekšė, bet aš buvau visados patinkančio vaikino kompanijoj labai drovi. Aš net nebuvau normaliai pasibučiavus! Sugebėjimui nuginti baimės jausmo man būtinai reikėjo ko nors stipresnio nei apelsinų sulčių. Ir tai suveikti nebuvo sunku, bet didžiausius keblumus sudarė Džo. Kaip man jį pasikviesti? Ir ką daryti su Agne? Nuspręsti turėjau nedelsiant – greit šeštadienis. Kadangi turėjau visai neblogą galvelę planuoti vakarėliams, tai išeitį radau greitai. Tereikėjo sužinoti kas patinka Agnei ir savaitgalis taps nerealus. Jeigu esate pastabūs, matote kad liko dar viena neišspręsta problema – mama. Jei nebūtų namų arešto būčiau galėjusi pasakyti, kad einu pas draugę. Bet tąkart man reikėjo kažko kito. Radau išeitį gerą: paprašyti matematikės papildomos pamokos ir apie tai pasakyti mamai, o ji aišku paskambins Mockuvienei ir ši viską motinai patvirtins. Planas buvo genealus! Ir jis man puikiai pavyko.

Svečias

Labai idomus tesinys... Tai pavyko jai ar ne?! ; DDDD

Tik turiu toki viena pastebejima? Esi skaiciusi Melvin Burgess "Heroina"? Jei taip, tai gali labai lengvai rasti panasumu. Bet nesakau, kad plagijuoji. "Juk visi mes autentiski" ; DDDDDDDD

Svečias

Toliau tesk

Svečias

Alyva, esu, bet tokio tipo visos istorijos kažkuom panašios ; DDD Toliau į heroiną neturėtų būt panašumų ; DD

III skyrius

Pagaliau atėjo ta ilgai laukta diena. Galvojau kaip motinai pasakyti, kad mokysiuos matematikos papildomai ir ji lyg iš po žemių išdygo mano akyse. Sukaupiau visą drąsą ir viską pasakiau:
- Mam, šiandien eisiu mokytis papildomai, nes man matematika labai nesiseka. – lyg tarp kitko pasakiau.
- O žinau aš tą tavo mokymąsi. Ir vėl su tais netikėliais trinsies. – perkandusi mane ištarė. - Na jau ne, to tai tikrai nebus. Tik ne šiandien. – užsispyrusi susikrovė ant krūtinės rankas.
- Aš rimtai kalbu su tavimi, o tu niekada manimi negali pasitikėti. – ėmiau rėžt savo suplanuotą kalbą. - Kokia tu mama, kad šitaip elgiesi? Gali skambinti Mockuvienei jeigu nori patikrinti! Juk tu visada šitaip elgiesi.
O aš neprašoviau iškart pranešdama matematikei apie tai, jog noriu papildomų pamokų.
- Ir paskambinsiu, bet jeigu Mockuvienė nieko nežinos… to tikrai tau nelinkiu, nes nepasigailėsiu tavęs. – nepasitikėdama žvelgė į mane.
- Nesijaudink, su ja jau viskas sutarta. Ji manęs lauks už valandos. – išmečiau angeliuko šypseną.
Mano mama tikrai jau buvo perpratus mane. Ji paskambino matematikei, ir kad jūs būtumėt matę jos miną kai Mockuvienė pasakė, jog aš tikrai susitariau dėl papildomos pamokos. Ji tiesiog persikreipė iš nuostabos, bet jeigu ji būtų žinojusi mano planus – dar ne taip būtų persikreipus, tik šį sykį iš pykčio, o ne iš nuostabos.
- Tavo laimė, kad sakei tiesą. Greičiau eik ruoškis, nes mokytoja jau laukia tavęs. – atlaidžiai pasakė.
- Mama… gal gali duoti šiandien mano mobilųjį? – tampiau sėkmę už ūsų. - Man jo prireiks jei ilgai būsiu mokykloje, nes tamsoje baugu grįžti tokį kelią namo.
- Bet tik šį vakarą. Ir skambink ne taksi, o man. Aš parvešiu tave. – jau maloniai ėmė kalbėt su manim manydama jog aš ėmiau keistis.
- Ačiū mamyt. – pati pajutau, kad tai sakydama kvailai išsišiepiau.
Aš jau turėjau telefoną, kuriuo galėjau paskambinti Džo. Man buvo likę tik susikrautus daiktus išmesti pro langą. Tai buvo ganėtinai keblu, nes mūsų butas buvo ketvirtame aukšte. Kadangi jau turėjau mobilųjį, tai galėjau parašyti Agnei, kad ateitų pas mane paimti daiktų. Mano laimei Agnė sutiko su mano prašymu ir man pavyko išvengti kvailo daiktų svaidimo pro langą. Einant pro mamos kambarį išgirdau ją mane klausiant:
- Kam tau šitie daiktai matematikos pamokai? - įtariai paklausė.
- Čia ne man, Agnė prašė jog paskolinčiau. – beveik nemelavau, juk ir Agnei jų reikėjo. - Pažiūrėk pro kambario langą – ji sėdi ant suoliuko.
- Na tai paskubėk, kad nepavėluotum į pamoką.
- Gerai, jau bėgu. – trumpai pasakiau ir išlėkiau laukan.
Turėjau dėkoti Agnei, kad ji jau manęs laukė, o tai man būtų baigęsi labai blogai. Bet kas mane pažįsta žino, aš nuoširdaus „ačiū“ nemoku ištarti ir dabar. Kai kurie mano, kad taip yra todėl jog aš pasipūtus ir manau esanti viršesnė už kitus. Jie klysta. Jie nuolatos klysta. Tiesiog man sunku priimti ir pripažinti pagalbą. Aš niekada nenoriu likti skolinga ir tiek. Tai visiškai nesusiję su pasipūtimu. Taip pat ir su mano pasakojama istorija. Tad tęsiu savo pasakojimą.
Išėjus laukan pasakiau Agnei, kad ji paimtų mano daiktus ir palauktų prie Serbentų gatvės sankryžos. Aš turėjau apsukti ratą apie vieną kvartalą ir susitikti su savo nakvynės drauge. Tuo tarpu kai viena sukau ratus gatvėmis, bandžiau tvarkyti reikalus su Džo. Jis į mano skambutį atsiliepė tik iš penkto karto, mat manė jog mano mamelė skambinėja visais rastais numeriais. O su juo susitarti pavyko neblogai:
- Džo, ką šiam vakarui esi suplanavęs? – Pakliausiau po trumpos mūsų pokalbio įžangos. Tiksliau įžangos beveik išvis nebuvo.
- Na lyg ir nieko… o ką? – pasakė kažką neaiškiai mat tuo metu valgė.
- Gal norėtum susitikt? – šiuos žodžius ištariau besišypsodama.
- Priklauso nuo to kas man skambina. – žiaumodamas pasakė.
Dieve, kaip tai buvo žiauru! Kokia gėda prisistatyti nežinant žmogaus reakcijos…
- Danguolė. Na tai ką? Norėtum? – įsibauginau, kad gali nesutikt.
- O… Dangė… Čia tikrai tu? Man regis tavo telefonas atimtas... bet su malonumu, tik ar neknisi man proto? Juk tau namų areštas iki gyvos galvos. – Pasakė ir fone nuaidėjo krentančios ant žemės šakutės garsas.
- Na ir kas? – ėmiausi aiškinti situacijos. - Aš jau ištrūkau iš namų prisvaigusi, kad einu pas Mockuvienę papildomai.
- Ir ji patikėjo? Eina načiort… neįsižeisk, bet tavo mama kvailė jeigu patikėjo. – nuaidėjo juokas.
- Žinau, kad ji tokia. – nejučia šyptelėjau. - O šiaip Mockuvienė iš tiesų manęs laukia, bet aš net nežadu jai akyse rodytis. Tik tokių draugių man ir trūko.
- O kelintą ir kur susitinkam? – Džo aiškiai sutiko su mano pasiūlymu.
- Apie dešimtą prie smėlio karjero, aš būsiu su palapine.
- Su palapke? Geriau ir būti negali! – ir vėl fone krentančios šakutės garsas bei keletas ne per daug gražių žodelių.
- Džo… yra viena diela…
- Kokia? – puikiai girdėjau susidomėjimą.
- Agnė bus su manim, tai pasiimk kokį draugą į kompaniją. – prikandusi lūpą pasakiau.
- Kokia dar Agnė? Nevietinė? – ėmė klausinėt.
- Vietinė, Saugutytė bus kartu. – net užsimerkiau tai sakydama.
- Ar ta? Kaip čia dabar tu su ja kartu būsi? – kramtydamas paklausė. – Beje, atsiprašau kad valgydamas kalbu..- pridūrė.
- Nieko tokio. – šyptelėjau į telefoną. - Reikalai prispaudė. Tai ar pasiimsi kokį draugą?
- Būtinai, tik kažin kas norės būti su ja… - susimąstęs pasakė.
- Pameluok, kad nežinai su kuom aš būsiu. Ok? – nusijuokiau.
- Sutarta, kokį šliužių pasiimsiu kartu. – tai pasakęs jis pradėjo garsiai kvatotis.
Jo juokas buvo neįtikėtinai nuostabus. Jis skambėjo lyg gražiausia muzika. O džiaugsmas užvaldęs mano širdį buvo neapsakomas. Juk pagaliau praleisiu vakarą, tiksliau naktį, su Džo! Tas jausmas buvo nepakartojamas.
Pagaliau ir Agnę pamačiau laukiančią manęs prie sankryžos. Atrodė, kad ji nedegė nekantrumu taip kaip aš. Reikėjo pasakyti žinią apie mūsų lankytojus. Tikėjaus, kad ji bent nuo šito pralinksmės. Deja, klydau:
- Agne, turiu puikių naujienų. – išsišiepusi pasakiau. - Tikiuosi jos tave pradžiugins.
- Na, ir kokios jos? Tikėkis, kad jos geros, nes jau man įgriso tavęs laukti. – kaip visada paniurusi pasakė.
- Patikėk, jos fantastiškos! – džiūgavau. - Vakare mus aplankys Džo su savo draugužiais, ką tik pasisiūlė. – šiek tiek pamelavau.
- O tu aišku neatsisakei. – sarkastiškai pažvelgė į mane.
- Pamąstyk logiškai, vištele tu. – ėmiau aiškit jai esmę visko. - Mus šiandien aplankys populiariausias mokyklos vaikinas, o tu kažkuo nepatenkinta. – skėstelėjau rankomis. - Mums reikėtų tik džiaugtis ir džiaugtis. Tu tik pagalvok kaip pašoks tavo populiarumas mokykloje. Tu iškart atsirasi visų viduryje.
- Vis dėl to mano nuomonė apie tave buvo visiškai teisinga. Kokia tu esi lėkšta! – su panieka pažvelgė į mane. - Tau tik populiarumas ir terūpi. Tau svarbiausia, ką apie tave pasakys kiti ir tau visiškai nesvarbu kokia tu esi giliai viduje. Tie tavo juodi plaukai rožinėm sruogelėm irgi tik priemonė visiem įtikti ir patikti. – išrėžė ji.
- Tu manęs visiškai nepažįsti, tad neaiškink man apie mane. – užviriau pykčiu. - Aš geriau save pažįstu nei tu, tad nedrįsk pasakoti jog aš padlaižė!
- Žinai ką, eik velniop! Gali varyti į tą savo nakvynę su palapkėm viena, nes aš tavo orgijose net nežadu dalyvauti. – nudrėbė daiktus ant žemės.
- Ir apsišik stačia, kale! Aš tau siūliau populiarumą ir pripažinimą, o tu visko atsisakei tad kniskis ir toliau sąvartynuose neturėdama draugų. – vos susilaikiau jai netrenkus antausio. O pagunda bent jau į plaukus įkibt buvo didelė.
- Tokių kaip tu ir tavo draugeliai draugais išvis neįmanoma pavadinti. Jūs tiesiog gamtos klaida. – iškošė pašaipiai pro dantis ir nuėjo gatve.
Tai va, šitaip aš ir likau viena su visom palapinėm. Iš tiesų man tai nebuvo kliūtis, nes žinojau, kad bet kokia kaina susitiksiu su Džo. Ir tai buvo tiesa.

Svečias

Nepatingėjau ir perskaičiau viską nuo pat pirmojo skyriaus. Sužavėjo. Tęsinys bus? :)

Svečias

Bus : )

Svečias

IV skyrius

Pagaliau po itin didelių pastangų man pavyko pastatyti palapinę. Ji atrodė tiesiog klaikiai: centras buvo nežinia kur, kuoleliai nesukalti, o įspausti koja į žemę, tad apie dangalą nuo lietaus nėra net ką pasakoti. Tiesą sakant, palapinė atrodė lyg ką tik iš po bolševikų antpuolio. Nors palapkė atrodė nekaip, nuotaika visiškai nesubjuro – Džo turėjo atlėkti pas mane. Tik tuomet prisiminiau vieną smulkmeną – Agnės jau nebėra, o Džo juk bus su draugu! Tą tiesą suvokusi čiupau už telefono, bet jau buvo per vėlu. Džo jau buvo pasirodęs mano akiratyje. Ir jis buvo su draugu. Ot šūdas! Bet jiems priėjus arčiau pastebėjau, kad tas draugužis neprastesnis už patį Džo. Tad nusprendžiau, kad vis dėl to viskas nerealiai nuostabu.
- Dange, puikiai atrodai. – išsišiepė Džo įdėmiai mane apžiūrinėdamas. – Atsivedžiau pusbrolį – Markę. Jis iš Vokietijos, bet puikiai supranta ir kalba lietuviškai. – pristatė savo žavųjį draugą.
- Tai puiku, - plačiai nusišypsojau pažvelgusi tiesiai Markei į akis ir neva nelaiminga pridūriau. - bet mano draugei nepavyko ateiti, tad teks būti trise.
- Na, ką jau čia padarysi… - Džo nutęsė. - o kur ji dingo?
- Mergaitiški reikalai. – atsakiau paslaptingai vis žvilgčiodama į Markę.
Tiesa, jo tikras vardas – Markas, bet jį vadino Marke pagal Vokietijos pinigus. Ir tas vokietukas buvo fantastiškai gražus. Tad negaišiau laiko ir iškart ištiesiau ranką susipažindama.
- Labas, aš Dangė. Man labai malonu tave čia matyti. – vėl numečiau plačią šypseną.
- Markė, man labai malonu čia būti. – jis tai pasakė su pačia gražiausia šypsena pasaulyje.
Hm… Susimąsčiau dabar kieno šypsena gražesnė, Marko ar Džozefo. Dilema. Turbūt jos nuostabios vienodai. Jų genuose tai buvo užkoduota.
- Na tai ką, eime užkursim laužą. – tai pasakiau, nes jau visą valandą vargau bandydama užkurti laužą, bet man nieko nepavyko.
- Ohoho! Matau čia be mūsų sušaltum – pasakė Džo išvydęs mano laužą. Ir mane užplūdo gėdos jausmas.
Tačiau man visiškai nebuvo ko gėdytis, nes jiems sekėsi ne ką geriau nei man. Kad nesušaltume liko viena – lįsti į palapinę ir ten susispaudus sėdėti. O sėdėjome tikrai susispaudę, nes sušilti nepakako net vaikinų atsineštos degtinės.
Dabar vietos palieku jūsų vaizduotei, nes jūs galit tik numanyti, kas vyko tą naktį. Be to, aš nieko negaliu papasakoti, nes degtinė praplovė man smegenis, bet galiu galvą guldyti, kad tikrai tą naktį nepermiegojau su nei vienu.
Išaušus eidama namo nepajėgiau prisiminti nė vieno Džo žodžio, tačiau vis dar jutau jo bučinių skonį ant savo lūpų. Atrodė jog jo sielos gabalėlis pasiliko manyje ir niekada iš ten nedings. Šitokį jausmą sunku apibūdinti, juk tai pirmoji mano meilė. Iš tiesų, tai jo lūpų skonis buvo grynai degtinės. Man tai buvo nesvarbu, tad žygiavau namo aukštai iškelta galvą ir svajojau susitikti Džo.

Svečias

Labai labai įdomu. :)

Svečias

V skyrius

- Tai ką, panele, matematiką mokeis? – tarpdury mane pasitiko mama. Ji atrodė ne itin draugiškai nusiteikus.
- Taip, visą naktį bandžiau įsikalti tūrio formulę, bet niekaip nepavyko. – atšoviau jai. Ir atrodo visai neblogai.
- Tai dabar galėsi pas močiutę kaime kalti matieką. – patenkinta savimi pareiškė gimdytoja.
- Kaip tai? Juk man mokykla! – lyg man jos būtų buvę gaila, pasipiktinau.
Atrodo mamos kantrybės ribos buvo peržengtos. Ji buvo nusiteikusi labai ryžtingai, net pernelyg ryžtingai ir tas kėlė didžiulę grėsmę man.
- Ach, dabar tau jau ir mokykla parūpo. Nuo kada tau tai svarbu? – rėkte išrėkė šį klausimą. – Nuo kada tau išvis kas nors svarbu?
- Tokia tu ir motina, jei visiškai nenutuoki kas man svarbu. – iš paskutiniųjų bandžiau jai kirsti atgal.
- Na jeigu jau taip, tai gal močiutė supras. Kraukis daiktus išvažiuojam po pusvalandžio.
- Tu visada taip, kai pati nesusitvarkai perduodi savo pareigas kitiems, ir ne tik mane! – beviltiškai rėkiau ant jos.
- Užtilk! – ji skėlė man antausį ir man neliko nieko kito kaip tik eiti į savo kambarį.
Žliumbdama rinkausi daiktus ir kišau į kuprinę. Maniau, kad uždusiu nuo savo ašarų. Juk ši diena atrodė nuostabi ir pati geriausia mano gyvenime, o ji viską taip sušiko. Man rodės, jog kiekvienas dabar matė, kad aš skrajojau padebesiais dėl praėjusios nakties. Rodėsi, kad nieko nuostabiau būti jau negalėjo. Nieko nuostabaus ir neatsitiko.
Vos spėjau susirinkti daiktus, kai mama įėjo į kambarį ir pareiškė, kad mes jau išvykstame. Visą kelią mašinoje sėdėjau ir tylėjau. Tiesiog neturėjau, ką jai pasakyti. Atrodė, kad ir ji neturėjo nė menkiausio noro su manimi kalbėtis. Nors palikusi mane pas močiutę rodė, kad gailisi jog šitaip atsitiko, vis dėl to aš žinojau jog čia tik vaidyba. Iš tiesų ji džiaugėsi manęs atsikračiusi ir aš jos nekaltinu. Aš jai buvau tikriausia rakštis jos didelėj sėdynej.
Jau seniai žinojau, kad ji gera aktorė, bet šitokių gabumų nesitikėjau. Ji net verkė mane palikdama. Tiesiog holivudo žvaigždė!

Svečias

Super. Taip tikroviška! Tęsinio. :)

Svečias

Bravo! Rasyk daaaaar!! ; DDD

Svečias

Ech... Koks pasisekimas ; DDDDDDDDDD

VI skyrius

Pas močiutę kaime buvo tiesiog nepakenčiama! Visi uodai, vabalai ir kiti įkyrūs sutvėrimai – kažkokia visiškai nevykusi gamtos išdaiga. Atrodo, kad Dievas kurdamas pasaulį buvo girtas ar bent pagiringas, jeigu sugebėjo sukurti tokias nesąmones. Vos tik prisiversdavau iškišti nosį laukan, tuoj pat koks nors bjaurybė įgeldavo į ranką ar koją.
Pirmosios dienos kaime buvo klaikios. Tyčia niekur nėjau protestuodama dėl šio mamos poelgio, todėl buvo dar baisiau lindėti slogiam kambary. Visos jo sienos buvo nukabinėtos kažkokių vyrų ir moterų nuotraukomis. Kažkur tarp jų tikriausiai buvo ir mano gimdytojos tėvai. Jų nepajėgiau pažinti, nes nuotraukose buvo matyti tik jauni žmonės, o seneliai niekada nebūna jauni. Galiausiai man per daug įgriso sėdėti tarp keturių sienų, todėl nusprendžiau išeiti apsidairyti. Vis dėlto aš negalėjau taip lengvai mesti savo protestavimo akcijos, tad laukan teko išsmukti naktį.
Nors buvo jau naktis, tačiau lauke buvo šviesu lyg dieną. Ši pavasario naktis buvo neįtikėtina. Mėnulis jau pradėjęs dilti vis dar pajėgė apšviesti viską, kas buvo aplink. Kažkur girdėjosi paukščio čiulbėjimas, matyt, lakštingalos. Kažkada mokykloje buvau girdėjusi (tada dar retkarčiais pasiklausydavau, ką šneka mokytojai), kad lakštingalos gieda naktį. Nustebau, nes nors vaikščiojau kokias dvi valandas nė vienas vabzdys man neįgėlė, todėl padariau išvadą: net tie bjaurybės naktį miega.
Ėjau siaurom gatvelėm, kur net nebuvo šaligatvių (tas man labai patiko) ir džiaugiausi iškišusi nosį iš namų. Tik staiga išgirdau kažkokį triukšmą prie upės. Aš nebūčiau buvus aš, jei nebūčiau nuėjusi pažiūrėti, kas ten. Kai nuėjau į paupį pajutau ekstazę: ten trynėsi tokie pat kaip aš pankuojantys paaugliai. Nutariau nieko nelaukus su jais susipažinti:
- Sveiki! Kaip gyvenimėlis? – jutau, kad kalbu kaip paskutinė kvailė, bet man buvo giliai nusispjaut.
- Ir kas gi čia? Ar ne ta išlepus miestietė atvežta motinos? – net neatsisukęs vaikinas prabilo neslėpdamas pašaipos.
- O... nejaugi ji? Ir kaip tau oras kaime? Nesmirda? – naktyje nuaidėjo juokas.
Kaip aš gailėjausi čia atėjus. Čia buvo nepakenčiama. Aš juos palaikiau kietais pankais, o pasirodė, kad jie paprasčiausi bomžai.
- Ne daugiau už tave. – atšoviau. – Gal kas turit cigarečių?
- Imk. – padavė vienas vaikinas, kurio net nebuvau pastebėjus.
Prisidegdama cigaretę atidžiai juos visus stebėjau, o jie man prisistatinėjo. Visi buvo artimi mano širdžiai jau vien savo išvaizda, kuri tiesiog šaukte šaukė: „Eikit jūs visi velniop!“ Vaikinukas, kuris davė man cigaretę buvo labai tylus ir atsiskyręs. Vytas, čia tas, kuris klausė apie orą, pastebėjęs kur žiūriu pasakė:
- Einam ant kranto pasėdėt, pašnekėsim. O į tą atsiskyrėlį nekreipk į jį dėmesio, jis, mat, menininkas, bet be kvaišalų negali ne tik kurti, bet ir gyventi. Tai ką, močia iš namų išgrūdo? – ėmė kalbėt visiškai kasdieniškai, taip priversdamas mane jaukiai pasijust.
- Kaip matai. – šyptelėjau, bet kalbėjau kiek niūrokai. - Atsibodo jai su manim kariauti, tai pas senelius atbogino, tikisi, kad kas nors iš to išeis.
- Man patinka optimistai, - neslėpė šypsenos Vytas. – bet tik tie, kurie moka pralaimėti paaugliam. Gal norėtum ko nors stipriau nei cigaretės?
Išgirdusi klausimą nudžiugau. Švytinčiom akim pažiūrėjau į Vyta ir išpūčiau cigaretės dūmus.
- Turi? – susidomėjusi paklausiau ir nupurčiau cigaretės pelenus, kurie užkrito ant džinsų.
- Galėčiau suveikti. Tai nori? – pakartojo savo klausimą ir patogiau įsitaisė ant žolės.
- Žinoma! Man reikia bet ko, kas padėtų atsipalaiduoti. – nusijuokiau ir numečiau surūkytą cigaretę. – O kokių linksmybių pas jus yra?
- Kaip matai: upė, alus, kartais degtinė, cigaretės, žolė ir „ratai“. – pats kimiai nusikvatojo ir išsišiepęs „pasiguodė“. – Tik šiandien kaip slabakai sėdim tik su alum, nes pavedė tiekėjas. Rytoj tai tikrai gausim. – Vytas mane patikino.
- Kiek tau reikėtų atnešt?
- Kaip tau – tai dykai. Na, bent jau pirmąjį kartą. Gražuolėm nieko negailim. - šyptelėjo ir pabučiavo į žandą.
- Gal žinai kiek valandų? Man reikia grįžti kol seneliai nepabudo. – pasakiau susirūpinusi, kad nenukentėtų mano protestavimo įvaizdis.
- Dabar apie pusę šešių… tai iki susimatymo rytoj? – su viltimi balse paklausė.
- Čia kas be ko. Būtinai susitiksim. Iki! – šyptelėjusi pasakiau ir pakštelėjau į skruostą. – Tik ryt nusiskusk. – nusijuokiau ir linksma nuėjau link gatvės.
Ėjau namo laiminga, nes žinojau, kad motinai nieko nepavyko sugadinti. Bent jau iš dalies. Po galais, juk gausiu žolės! Aš net būdama namie jos niekada nebuvau traukus, tad dabar jaučiausi nugalėjus. Tik labai apmaudu buvo dėl Džozefo.

Svečias

ohh mergyt, tęsk :DD

Svečias

Kad nedaug beliko nenukopijuota ; DD

Svečias

Įdomu!!! Labai! Daaaaaaaaar.

Svečias

VII skyrius

Grįžus įlindau į lovą ir miegojau iki pat pirmos. Kai atsikėliau buvau žvėriškai išalkus po naktinio pasivaikščiojimo, tad iškart nuslinkau iki virtuvės susiieškoti ko nors valgomo. Virtuvėj sutikau močiutę:
- Kaip miegojai, mieloji? Užpakaly dantys neišdygo nuo tokio miego? – paklausė skaitydama laikraštį ir padėjo savo akinius ant stalo.
- Žinai, visko gali būti, nes esu labai alkana. Bet nesijaudink, su šikna nežadu valgyti. – nusijuokusi pasakiau. Aiškiai matėsi, kad naktinis pasivaikščiojimas man padėjo.
- Tai ačiū Dievui, bent nereikės dviejų lėkščių dėti. Gal šiandien jau eisi laukan pasivaikščioti? – susidomėjo ir kažką sumurmėjo apie kylančias maisto prekių kainas.
- Nežinau, gal ir eisiu. – gūžtelėjau pečiais.
- Vaikeli, pats laikas būtų išeiti kur nors, nes organizmas nusilps dienos šviesos nematant. Ir įdegti tau būrų ne pro šalį, balta kaip sūris esi. Atsigausi pas mane kaime.
- Viskas man gerai, tik paduok kiaušinius.
Pavalgius blynų nusprendžiau eiti pasivalkioti su viltimi, kad sutiksiu ką nors iš vakarykščių draugų. Deja, nepasisekė. Arba jie miegojo, arba buvo mokykloje, tad tik tuščiai gaišau laiką. Nieko nelaukus iškart patraukiau namo, nes lauke visiškai nebeturėjau ką veikti. Einant prisiminiau seną savo pomėgį – piešimą ir nutariau parėjus išsitraukti piešimo sąsiuvinį. Ieškant sąsiuvinio teko nemažai pavargti: išknisau visu daiktus, išsvaidžiau juos ant grindų, bet tikslas buvo pasiektas. Tik… neradau spalvų, todėl čiupau paprastą pilką pieštuką ir nuskubėjau į paupį.
Nors jau maniau, kad diena yra fantastiška dėl kepinančios saulės, bet prie upės man pritrūko žodžių. Be žado atsisėdau ant kranto ir išsitraukiau priemones. Apsidairiusi nusprendžiau piešti burbuoles vandeny. Daug kas pasakytų, kad gavosi nuostabiai, bet mano nuomone tai buvo panašu į nevykusį Pikaso pokštą. Įpusėjus piešti išgirdau žingsnius ir paslėpiau savo tariamą meno kūrinį.
Negalėjau patikėti savo akimis! Prieš mane išdygo mano matytasis vakarykštis vaikinas vaišinęs mane cigarete. Jam už nugaros kabojo gitaros dėklas, savaime aišku - netuščias. Iškart nutariau praskaidrinti sau dieną:
- Sveikas. – išmečiau nerealiai dirbtiną šypseną.
- Laba, ir ką čia beveiki? Nejau tau streikas baigėsi, kad lauke?
- Ai… supranti… į protą suaugau. – pati nepajutau kada taip nuoširdžiai pradėjau kvatotis.
- Aišku, bet taip ir neatsakei į pirmąjį klausimą.
Labai aiškiai mačiau, kad jį mano pasakymas apie brandą taip pat nuoširdžiai pralinksmino. Jis sėdėdamas gitarą laikė šalia savęs, tačiau iš dėklo netraukė ir rodėsi, kad net neketino to daryti, nes traukėsi cigaretes. Jas pirmiausia ištiesė man ir kaip galite numanyti, aš jų tikrai nė neketinau atsisakyti, be to, paėmiau jas su didžiausiu džiaugsmu.
- Dėkui. Tai va, karinė paslaptis čia. – tariau ištiesdama savo darbą.
- Jis nuostabus. Tu tikrai puikiai pieši. Galėtum varžytis net su Leonardu di Kaprio.
- Žinoma, juk jis nepiešia. – pradėjau juoktis, nes įkando jis man dailiai.
- Kaip tai ne? Tu gal visai šūlės nelankei? O kaip Džokonda? Paskutinė vakarienė?
- Ot žioplas padaras esi! Juk ten Leonardas da Vinči, o ne di Kaprio. - net nesuvokiau ar jis tyčiojasi, ar rimtai kalba.
- Velniava! Rimtai, juk jis aktorius… nu vienu žodžiu žiauriai susivarčiau, bet pieši tai tikrai gerai.
- Nebenusišnekėk, o geriau padainuok. Aš tau savo paslaptį tai atskleidžiau. - meiliai mirktelėjau akimi.
- Tačiau sutarties nesudarėm, kad tokiu atveju aš dainuosiu. – kalbėjo jis su pasimėgavimu.
- Tu man skolingas, tad neatsikalbinėk.
- Manau, kad cigaretėm skolą grąžinau.
- Na ir gerai, dainuok sau vienas. Matyt balso neturi, kad bijai.
Susirinkau lapus ir nuėjau degdama pykčiu. Su manim žaisti negali niekas. Aš jam atskleidžiau savo paslaptį apie piešimą, o jis… suknistas bailys. Namo traukiau keikdama visą vyrišką padermę, o ypač, muzikantus. Sprogstančia iš įniršio galva nuėjau miegoti seneliams net nepasirodžius. Lovoj buvo nuostabu. Net keista kokių dalykų kartais žmogus gali prikalbėti apie lovą. Pavyzdžiui, geriausia draugė, be lovos nėra gyvenimo, minkšta kaip debesyse, lopšys supamas Dieviškos rankos. Ir žinot ką? Tokiom akimirkom aš šiuos žmones laikau didžiausiais pasaulio išminčiais bei mąstytojais ir myliu juos labiau už viską. Juk dabar labai populiaru mylėti ir garbinti nepažįstamus žmones už frazę, už dainą, už išvaizdą… žodžiu, už nieką.
Dabar kai pagalvoju, iki ko nusirito meilė? Seniau riteriai kurdavo savo damoms dainas, skindavo jom rožes, mėnesienoj deklamuodavo eiles ir nuolat kovodavo, kad galėtų dar kartą išvysti savo mylimąją ir drąsiai pažvelgti jai į akis tardamas, kad viskas, ką jis daro, tai tik dėl jos, o dabar… vien tuščias seksas be jausmų ir glamonės nereiškiančios nieko. Net dauguma sutuoktinių žiūri vienas į kitą tuščiom, šaltom akim. Neslėpsiu, ir taip matote iš mano pasakojimo, kad mano paauglystė buvo visiškai iškamuota hormonų ir kitų neaiškių dalykų.

Svečias

Netingėjau ir paskaičiau viską: nuo pradžios iki pat galo... nesigailiu, o laukiu dar ;}}

Svečias

Prajuokino. ;DDDDDDDDDD O siaip neapsakomai talentinga esi. Lauksiu dar dar daaar!!!

Svečias

Gabe, kad lb nedaug beliko jo ; D Ačiū : )
Mercuria, apsakomai apsakomai ; D

Štai ir niekur nebepublikuotos paskutinės dalys ; D ((Pati katik paskaičiau ir pažvengiau ; D))

VIII skyrius

Prabudau apie pusę pirmos. Už lango pro debesis matėsi varganas mėnulis. Nieko nelaukus apsirengiau ir išsmukau į tamsą. Nubėgau jau pažįstamais takais iki upės. Jau iš toli galėjau girdėti šurmulį ir tas šurmulys neleido šypsenai dingti nuo mano veido. Šis triukšmas mano sielai buvo tarsi muzika, ir aš norėjau, kad ji niekuomet nenutiltų. Skubėjau kranto link kiek įkabindama:
- O… brangiausioji mano pasirodė. Ir kaip tau šis vakaras? – su didžiule šypsena mane pasitiko Vytas.
- Nuostabus, kaip jums? – šypsenos platumu nenusileidau vaikinui.
- Taipogi. Nepamiršai savo prašymo?
- Aš niekada neužmirštu savo žodžių. Tai ar turi?
Vytas atrodė gan įsižeidęs dėl tokio klausimo. Kodėl, niekaip nesupratau. Matyt per daug dėmesio skiria žodžiams. Mano nuomone, tai gan lėkšta.
- Mieloji, tu manai, kad aš tave galėčiau apgauti? Niekada taip nepasielgčiau.
- Aš ir nesakiau, kad gali apgauti, tu tik sakei, jog jus kartais paveda…
- Tik ne šį kartą. Kai turiu reikalų su merginom, manęs niekada niekas nepaveda. – atsakė lyg tikras džentelmenas. Cha! Džentelmenas!
- Aišku. Taip išeina, kad tu mergišius? – neblogai aš jam tada drėbtelėjau.
- Niekada gyvenime! Aš malonus esu tik su tokiom merginom kaip tu.
- Kokia garbė! Koks malonumas! Ir ką gi aš tokio padariau, kad esu išskirtinė?
- Pasirodei laiku ir vietoj, bet ką aš čia nusišneku… norint būti tokia mergina nereikia nieko daryti, reikia tiesiog BŪTI.
- Baik, jau paraudonuot baigiu. Ar galėtum atsakyti į vieną klausimą?
- Tai čia kas be ko.
- O tas muzikantas visada toks keistas ir grubus? – žvilgtelėjau į popietės „draugužį“.
- Na jo… suprask, meniška siela nepritampa prie mūsų. O kada spėjai su juo artimiau susipažint, kad pastebėjai?
- Šiandien prie upės buvau išėjusi pasivaikščioti ir jis pasirodė. Rodos bendravom normaliai, bet kai tik paprašiau, kad padainuotų iškart persimainė. Beprotis kažkoks.
- Ai pislius jisai yra. Kiba dainuoti moka. Nė velnio jis nemoka, mala šūdą ir tiek. Apsiratavęs šūdmalys, tad geriau tu net nebendrauk su juo. Jisai su mumis taip pat nesitampytų, jei ne kvaišalai.
- Nu aišku, o šiaip įdomu būtų išgirsti jo muziką.
Vaikinas nusijuokęs ėmė šaipytis:
- Ten net ne muzika, o kažkas klaikaus. Kūdikis tokią išgirdęs visam gyvenimui susitraumuotų. Vienu žodžiu, nemuzikalus vaikis visai. Jam jo muzika graži tik todėl, kad nuolat apsinešęs sėdi.
- O tu esi girdėjęs?
- Kažkada tipo dainavo, bet ką aš žinau… žiauru iš tiesų. – Vytas išsišiepė ligi ausų. – tai nori?
Vytas atkišo suktinę. Tą akimirką visiškai nedvejojau ir drąsiai ją paėmiau galvodama kaip man pavyks apsvaigti. Mačiau, kad ji maža, bet aiškiai žinojau, jog kaifą man ji suteiks dar nepajustą, o to norėjosi man visą laiką, kiek esu pas senelius. Tad negaišau laiko ir iškart paprašiau ugnies.
- Mieloji, kur tiek skubi? – jis nusijuokė ir ėmėsi ieškoti žiebtuvėlio. – Laiko turim per akis. Naktis juk m-ū-s-ų! – išskiemenavo jis.
- Nepradėk, gerai? Atsibodo man čia. Reiktų kokio judesiuko, nes jau žiauriai pasiilgau. – prisiminus paskutinį tūsą, maloniai per kūną perbėgo šiurpuliukai.
- Na nepyk, nors ir pykstant be proto graži esi.
- Dėkui, dėkui. Tik nesakyk, kad dabar tyčia mane erzinsi.
- Nejaugi aš galėčiau?
Pagaliau Vytas surado žiebtuvėlį ir besišypsodamas man jį padavė ir pradėjo ieškoti savo suktinės. Jam tai sekėsi taip pat prastai, kaip ir ieškoti žiebtuvėlio.
- Ir kada paskutinį kartą gerai tūsavojaisi, kad šitaip to išsiilgai?
- Na… močia mane čia išgrūdo vos tik spėjau parsirasti namo. Net nespėjau niekam pasakyt apie nelaimę. Iškart kai grįžau namo, motina liepė susikrauti daiktus, žinoma, tik drabužius ir jokių elektronikos prietaisų, ir išlėkėme čia. Nežinau kas jai pasidarė, tai buvo pirmas kartas. Išvis pastaruoju metu ji kažkokia idiotė pasidarė – šika į batą dėl bet ko, net kaimynę buvo nusamdžiusi mane sekti, nors jau kare prieš mane buvo pasidavusi.
- O čia rimtai su tavim pasielgė. Na ir nepasisekė tau… bet nieko, su mumis patirsi tai, ko net savo mieste negalėjai patirti. – jis valiūkiškai nusišypsojo ir prisidegė savo žolytę.
Visur kvepėjo kanapėm, Jamaikos auksu. Dievinau šį kūrinį, nes jis visuomet galėjo duoti tai, ko trokšti.
Dūmas po dūmo ir mes abu apsvaigom. Patikėkit, tai buvo nerealus jausmas, tačiau daugiau gyvenime tikiuosi jo nepajusti. Na, bent jau ne nuo žolės. Spėjau atsidžiaugti ja pakankamai. Ir nepatikėsit, tą vakarą aš praradau nekaltybę. Jis nusivedė mane už rankos į nuostabią vietą prie upės ir mes ėmėme bučiuotis. Bučiniuose praktikos jau turėjau iš po nakties su Džo, tačiau šią naktį įvyko daug daugiau.
Mes glamonėjomės ir bučiavom vienas kitą visur, kur tik galėjom. Jo bučinių dėl apsvaigimo beveik nejutau, bet vis tiek tai buvo nuostabu. Net nepajutau kada jo rankos ėmė slysti žemyn ir lįsti po mano rūbais. Galop mūsų rūbai atsidūrė ant žemės, o mes gulėjom nuogi ir mylėjomės. Tai buvo skausminga, bet malonu. Jaučiausi lyg danguje. Baigę mes gulėjome apsikabinę, bet jis užsimanė dar. Aš nesutikau ir ėmiau priešintis, tačiau jis apvertė mane, prispaudė prie žemės ir paėmė per prievartą.
Pamenu riksmus, ašaras ir maldavimus. Viskas veltui… Po visko jis apsirengęs nuėjo, o aš susisukusi į kamuoliuką gulėjau ant žemės. Neverkiau ir nekūkčiojau. Nebebuvo tam jėgų. Išgirdusi žingsnius greit griebiau už rūbų ir mėginau prisidengti, tačiau nesėkmingai. Iš už krūmų išlindo muzikantas. Pamatęs mano ašarotas akis nusikvatojo:
- Taip gerai ar taip blogai buvo? Šiaip nusiskundimų Vytu mažai kas turi. Patiko?
Pajutau kylantį pyktį ir pamėginau nusiraminti žiūrėdama į savo virpančias rankas. Jos visiškai nepadėjo. Įniršusi pažvelgiau tiesiai į pašnekovą.
- Dink iš čia! – suklikau ir užsidengusi veidą, tomis pačiomis išdavikėmis rankomis, pradėjau kūkčiot. Visiškai nesitvardžiau, sriūbavau lyg mažas vaikas.
Muzikantas nieko netaręs priėjo ir apglėbė mane savo švarku. Buvau tokia išsekusi, kad vos tik jis pakėlė mane nuo žemės, apsikabinau jo kaklą ir užmigau. Na, ganėtinai sunku spręsti ar aš miegojau. Vis dėlto, galiu garantuoti, tą akimirką aš atsijungiau nuo pasaulio, nuo visos neteisybių, kurios buvo padarytos prieš mane. Ir net nuo tų neteisybių, kurios dar tik turėjo būti padarytos.

[b]

Svečias

Be žodžių. Labai labai patiko!

Svečias

Woooow O.o
Tobula..
Kiek dar dalių bus? ;}

Svečias

Dar viena, bet ir tai neišbaigta ji : )

» no title
» No title