Paris <3

Paryžius.Tai vienintelis ir neginčijamas Europos madų diktatorius. Paryžius kažkokiu mistiniu būdu sugeba išlikti visiškai nepakitęs ir tuo pačiu modernus. Saint Germaino bulvare be galo madinga moteriškė, alsuojanti Paryžietišku stiliumi, prekiauja rankų darbo šilkiniais skėčiais. Ši parduotuvėlė čia gyvuoja jau 170 metų. Kūrybingas, alsuojantis estetizmu,rafinuotas, romantiškas, kas be ko gražus ir nenuspėjamas, toks yra Paryžius. Nuo garsių operos spektaklių iki piknikų prie Senos, nuo priešpiečių Brasserie Lipp iki saulėtų maudynių ant Sacre Coeur laiptų. Šiame nuostabiame mieste ir vyksta ši istorija.
Sveiki! Ar jūs tikrai sveiki? Smagu girdėti. Taip, taip ,aš esu viena iš Paryžiaus elito mergaičių, besitrainiojančių po Eliziejaus laukus ir gyvenanti bute prie pat Eifelio bokšto. Jūs norite išgirsti apie mūsų gyvenimą? Tikrai? Paskui nesakysite, kad ir jūs norite taip gyventi? Ne, jūs negalite, jūs turite toks gimti, bet deja, jūs esate tik paprastas žmogelis, šio pasaulėlio dulkelė, o mes, ai, jūs sužinosite patys, aš kai ką išlaikysiu paslaptyje. Mes mylime(s), nekenčiame, keršijame ir mūsų pasaulyje alkoholis ir kitos blogybės liejasi per kraštus, nenustebkite. Taigi, neriame į linksmybių ir mados jūrą.
Frederikas, laikydamas dantyse cigaretę, apsimovęs naujas „Armani“ kelnias skubėjo keliu einančiu palei Seną. Keli balandžiai gėrė vandenį iš jos, įsimylėjalių porelė burkavo ant Senos kranto, o senas paryžietis, grojo armonika, galvodamas, kad galbūt surinks tiek pinigų, kad galės savo mylimai anūkėlei nupirkti lėlę. Jau 14:40. Frederikas susitarė susitikti su Amelija prieš 40 min. Artėja Amelijos gimtadienis, jis buvo taip užsiėmęs jo organizavimu, kad nė nepastebėjo, kaip greit eina laikas. Nors ir žinojo, kad Amelija smarkiai nesupyks, jis vis tiek bėgo kaip tik galėjo. Nenorėjo savo merginos versti laukti. Amelija su Frederiku draugauja nuo mažens, jų mamos labai gerai sutaria ir yra ko ne geriausios draugės. Jie kartu vaikščiodavo į įvairius vakarėlius, labdaros renginius, taip pat drauge leisdavo atostogas, bet tik prieš mėnesį tapo pora. Nesusigaudė savo jausmuose, visada galvojo, kad jie tik draugai, o čia žiūrėk, kad nori, pasirodo myli vienas kitą. Dabar jie labai dažnai kartu. Beveik visada. Kartu keliauja, jodinėja ir lanko tą pačią mokyklą. Taip, mokyklą, kurią mes visi lankome. Josseline Chevalier mokykla. Joje vyksta nuostabūs vakarėliai, tėvai už mokymasi šioje mokykloje kloja apvalias sumas. Čia smarkiai neparodysi savo mados jausmo, nes mokiniai privalo nešioti uniformas. Šią mokyklą valdo labai griežta ir pikta direktorė, bet niekam tai nerūpi. Jei vaikai ko nors prisidirba, tėvai pasinaudodami savo padėtimi ir žinoma pinigėliais, juos ištraukia iš bėdos.
Tik yra keli F ir A draugystės trūkumai. Amelija susiduria su šimtu pavyduolių, norinčių atimti iš jos Frederiką. O tam tikrai yra pagrindas, tikrai neteisiu tų naivių mergaičių. Jis gražus, labai, labai gražus, protingas, šmaikštus ir linksmas, bet kartu ir supratingas, rimtas ir išmintingas. Kiekviena mergina svajoja apie tokį jaunikį. Na, bet merginos, nebandykite jo grobti iš Amelijos, nes ši miela panelė, turi ir blogąją, kerštingąją pusę. Atsargiai, nes Amelija visa savo esybė stengsis išsaugoti Frederiką. Ji buvo, jau vieną kartą jį praradusį. Pati bjauriausia mokyklos būtybė, Nikolė, atėmė jį iš jos. Bet Frederikas, susivokęs, kokią klaidą daro, maldavo Amelijos atleidimo, prisiekė, kad daugiau jos neišduos. Ir Amelija atleido. Štai kokia ta meilė, maloninga ir neišdidi.
Frederikas nusibraukė plaukų sruogą nuo veido. Sulėtino žingsnį, galiausiai visiškai sustojo prie prabangaus restorano durų. Žiūrėdamas į durų stiklą pasitaisė nuo bėgimo susiglamžiusius marškinius ir savo pieniško šokolado spalvos plaukus. Palenkė durų rankeną ir išdidžiai įėjo. Jis nespecialiai, tiesiog, jis jau gimė turėdamas tą prancūzišką rafinuotumą. Visų merginų, buvusių restorane, akys pasisuko į jį. Jo biustas buvo idealus. Nors jis ir bėgo, buvo šlapias, bet vis tiek atrodė, kad jis ką tik grįžo iš aukštosios mados foto sesijos. Pastebėjas, merginų žvilgsnius, vaikinas šyptelėjo, jam patiko dėmesys. Kampe, prie staliuko, pamatęs truputį susiraukusią Ameliją, pamiršo apie visas kitas merginas ir nuskubėjo prie jos staliuko.
- Amelija, atsiprašau, kad tau reikėjo taip ilgai laukti. Aš turėjau prižiūrėt savo mažąjį
broliuką, o dar tos vestuvės...-išbėrė žodžius vis dar truputi padusęs. Jis sakė tiesą Amelijai, tiesiog nutylėjo vieną faktą.
- Nieko tokio, kaip matai dar nepražilau nuo laukimo. Sveikas beje,-atsistojo, apkabino
savo gražųjį vaikiną ir karštai pabučiavo. Frederikas apstulbo, dėl netikėto bučinio, bet atsakė į jį. Amelija atsitraukė ir su šypsena veide atsisėdo į savo vietą ir parodė Frederikui į laisvą kėdę.
- Na, kaip tau sekasi? Mes kažkaip keistai nebe taip dažnai matomės. Na suprantu, vasara, už kelių dienų, jau matysimės dažniau, nes vėl grįšim į mokyklą. Na, ką tu veiki, kad vis neturi laiko su manimi susitink?-šypteli ir gurkšteli savo mineralinio, kurio užsisakė, kai laukė Frederiko. Prieš susitikimą su juo, ji buvo grožio centre. Pasidarė manikiūrą, apsikirpo ir tikėjosi, kad Frederikas pastebės ir pagirs.
- Na...-kurpė protingą atsakymą galvoje.- Aš buvau Balyje praeitą savaitę. Tėvas vis dar ten gyvena su ta Tailandiete. Man atsibodo žiūrėt į tą mergiščią, kuri nuviliojo nuo mano mamos vyrą, todėl nusipirkau bilietą ir išskridau atgal į Paryžių. Beje, tą tėvo mergina nėščia. Tėvas buvo labai kvailas ir galvojo, kad aš džiaugsiuosi. Aha, turbūt kad. O dabar grįžęs ruošiausi mokyklai. Mano brolis vis dar nesusiplanavo tų savo vestuvių, labai daug problemų dėl jų turi, taigi aš jam visą savaitę padėjau. Kol jis išsiprašė, kad vestuvės vyktų Paryžiaus katedroj, praėjo amžinybė... O kiek pinigų sukišo...
Amelija, klausėsi, tvarkydamasi savo naujos kolekcijos „Chloe“ suknelę. Jai patikdavo klausytis Frederiko, kai jis pradeda kalbėti ir kalba labai ilgai, ji būna vienintelė, kuri išklauso jo istorijos iki galo.
- Bet man Florencija sakė, kad tu kažką rezgi mano gimtadieniui. Ar tai tiesa? Žinau, kad negali man meluoti.
Frederikas nuraudo. Kaip jis galėjo būti toks naivus ir manyti, kad Amelija nesužinos apie jai rengiamą staigmeną .
- Aš žinau, kad tu nemėgsti, kai minimas tavo gimtadienis, todėl tikrai nieko neplanuoju,-kadangi buvo tikrai didelis reikalas, Frederikas melavo ir jau neberaudonavo.
Amelija pažvelgė jam į akis, stengdamasi surasti kokių nors melo užuomazgų. Nieko neradusi, galų gale patikėjo Fredu ir nusprendė nebekamantinėti.
- Na taip, Florencija mūsų paskalų nešiotoja, gal ji blogai nugirdo,-numojo rankute ir parodė į meniu. – Valgysi ko nors?
Frederikas atsikvėpė, supratęs, kad A juo patikėjo ir pasiėmė meniu.
- Aš alkanas kaip šuo. Šiandien dar nieko nevalgiau,-šypteli gerokai per greit versdamas meniu puslapius. Pamojo pardavėjui. Jautė, kad daugelio žmonių akis susmeigtos į jį, bet stengėsi nekreipti dėmesio. Atėjus pardavėjui užsakė.
- Kuskuso su daržovėmis ir jūros gėrybėmis, bei taurę geriausio raudono vyno. O mano merginai...-klausiamai žvilgtelėjo į Ameliją.
- Man light kolos su ledukais, prašau,-šyptelėjo padavėjui ir subtiliai parodė, kad jis jau gali eiti. Amelija praktiškai nieko nevalgo. Ji sako, kad nenori, bet iš tikrųjų, jei atrodo, kad ji vis dar stora. Frederikas, jau begalę kartų sakė, kad ji serga ir vertė valgyti.
- Atsiprašau,-sušuko benueinančiam padavėjui.- Du kuskuso prašau,-piktai debtelėjo į Ameliją. – Jei tu ir toliau nieko nevalgysi, išnyksi. Pasižiūrėk, jau dabar kaulų rinkinukas. Negi man dabar reikės visur su tavimi vaikščiot ir žiūrėt, ar tu valgai.
Visi Amelijos badavimai prasidėjo tada, kada jai pasiūlė dirbti modeliu, tik su viena sąlyga, jai reikia numesti keletą kilogramų. Juos įveikusi Amelija tapo modeliu, bet norėjo, dar ir dar. Dabar su Fredo pagalbą ji truputi įgavo mėsos, bet dar nepakankamai. Bet Fredas žinojo, kad Amelija galų gale išsikapstys ir pamirš tą nelemtą manekenės karjerą. Mąstė, kaip priversti Ameliją apsilankyti valgymo sutrikimų centre, bet šiandien nenorėjo gadinti jai nuotaikos.
- Neburbėk, valgau aš ir viskas man gerai. Šiandien ryte picą sukimšau,-truputi pamelavo. Tiesą sakant, ji suvalgė mažą gabaliuką picos papločio.
Besišnekučiuodami apie atostogų įspūdžius, jie laukė savo maisto.
- O tu prisimeni, kaip mes praeitą vasarą žaidėm gerk, renkis arba bučiuok?-Amelija sukikeno, pamačiusi Frederiko miną. – Ir kai mes visi žiauriai juokėmės, kai pamatėm tavo trumpikes su ančiukais,-dar kartą sukikeno.
- Norėčiau užmiršti,-suburbėjo, o paskui pats neiškentęs sukikeno. – O tu prisimeni, kai Markas tave į baseiną įmetė ir kaip tu paskui ant jo rėkei, kad jis sušlapino tavo cigaretes ir kad turės atpirkti sugadintą telefoną?- jie karu juokėsi, šnekučiavosi ir nė nepajuto, kai viską suvalgė ir už lango saulė pradėjo leistis.
Fredas prisiminė, kad jis turėjo paskambint į tą nuomos agentūrą ir patvirtint savo užsakymą.
- Amelija, jau vakaras, man reikia eiti,-atsistojo ir padėjęs gerokai per daug pinigų apkabino merginą. – Galim rytoj surengt pikniką prie Senos. Ok?-šyptelėjo.
Amelija stovėjo jo glėbyje ir džiaugėsi, kad ji gali turėti tokį nuostabų vaikiną.
- Gerai, aš tau ryt parašysiu, ar neužsiėmus,-šyptelėjo ir įsisiurbė Fredui į lūpas.
Frederikas atsakė į bučinį, vėliau atsitraukė ir atsisveikinęs, lydimas kitų merginų žvilgsnių išėjo pro duri, prieš tai dar pamojavęs Amelijai. Tada atsidūręs lauke, jis surinko numerį ir patvirtino lėktuvo užsakymo. Tai bus geriausias vakarėlis šiais metais, jis buvo įsitikinęs.

Blemba, dar kartą perskaičiau. Šūdas ne kūrinys.