Na va:
Baltas katinėlis
Mažas baltas katinėlis,
Gatvės tyloje,
Nešvarus ir susivėlęs,
Miaukia tamsoje.
Mirkt, sumirksi jo akytės,
Mirkt, sumirksi vėl ir vėl.
Nebegirdi jau ausytės,
Kaip gi šitaip? Ir kodėl?
Sukasi į kamuoliuką,
Galbūt taip sušils,
Šaltis skverbias pro kailiuką,
Stingsta jau širdis.
Balto katinėlio kūną,
Priglaudžia žiema,
Jai pagailo gyvūnėlio,
Kis dabar su ja.
Jo beširdžiai šeimininkai,
Jį tikrai sapnuos,
Sąžinė neleis miegoti,
Niekas nepaguos...
Baisi naktis
Kažkur sukaukia vilkas,
Menulio pilnatis,
Pelėda tyliai ūkia,
Kad bus keista naktis.
Šikšnosparnis lyg žvalgas,
Virš miško vis skraidys.
Aplenks jis seną pilį,
Kodėl? Kas pasakys?
Mėnulis skaisčiai tviska,
Keistai baugia šviesa,
Meška į olą ritas,
Nes bijo būt viena.
Vilkolakis ant kalno,
Vis žvalgos neramiai,
Jam baugiai keista daros,
O kur kiti draugai?
Ant seno namo stogo,
Belaukdama aukos,
Jauna graži vampyrė,
Tikrai nelauks aušros.
O demonai patrakę,
Namų stogais lakstys,
Jei nori likti gyvas,
Geriau laukan nelysk.
Už kampo juodas angelas,
Tikrai ne iš dangaus,
Jis neša vien tik mirtį,
Kurią kažkas pajaus.
Pelėda jau vaitoja,
Kokia baisi naktis,
Nes negali žinoti,
Kas beldžias į duris.
Mėnulis...
Mėnulis šviečia taip gražiai,
man liūdna kad to nematai,
jo spinduliai šalti, ir tylūs,
aš vis mąstau. Kodėl nabylūs?
Mėnulio pasaka ilga...
Ji nebyli, tačiau tikra,
aš ją girdžiu ir tu galėtum,
jei ja tikėtum, to norėtum...
Sapnai mėnulio, gan keisti,
jie nespalvoti ir šalti,
juodai balti nepaprasti,
matyti jų tu negali.
mėnulio ašaros, svajonės,
kodėl jų nesupranta žmonė?
Į dangų žiūri jie retai,
jiems uždari svajų namai...
