Mano.

Ne ištraukos, ne istorija. Tiesiog mano rašliavos.

Kvailas tikėjimas, kad viskas bus gerai, nieko nedarant.
Atėjau, pamačiau, nugalėjau, kaip sakoma. Nė velnio. Niekas nesiteikia paaiškinti, kad prieš ateinant reikia apsiginkluoti. Niekas nepraneša, kad pamačius, reikia įsitikinti. Niekas nepasako, kad nugalėti ne taip paprasta.
„Viso to tavęs išmokys gyvenimas“.
Išmokys, žinoma išmokys. Tik prieš patirsiu šiek tiek per daug, nei derėtų, gėdos, pažeminimo ir skausmo. Bet galų gale, gyvenimas išmokys.
„Tu turi pati susiprasti“.
Mano kaltė, mano kaltė... Aš tokia kvaila ir netikusi, kad susikrovosi į galvą didžiulę pasaulio minčių šiukšlinę, nesugebėjau pasigriebti vienos, apiplyšusios, apsvilusios, gulinčios pačiame dugne.
„Nereikėjo tinginiauti“.
Atsiprašau, kad tau gulint ant lovos, aš prisijungiau, o ne laukų arti nuėjau.
„Mes sakėme, kad reikia dirbti“.
Žinau. Tik nepasakėt, kas yra darbas. Kai viskas išeidavo be pastangų, liaupsinot mane, tačiau man neįveikus pirmųjų sunkumų, stebėjotės, kodėlgi aš manau, kad viskas bus gerai, nieko nedarant.


--
Laiškais draugei.
Garbanoti, šviesūs plaukai, naivi šypsena ir linksmumu spinduliuojančios akys. Visada pribloškiančios ir beprotiškos idėjos, kvailas įsitinimas, kad pudra „Egipto žemė“ tinka VISIEMS. Bet visgi, tai tu. Vienintelė tokia – Greta.
Prisimenu, kai susitikdavom, visada būdavo juoko. Juokdavomes viena su kita, viena iš kitos. Mūsų pašnekesiai būdavo apie viską, apie vaikinus, kompiuterius, makiažą. Svarstydavome tokias svarbias temas kaip soliariumo, plaukų tiesintuvo kenksmingumas. Visada susiginčydavome, o paskui juokdavomes.
Su Tavim buvo linksma. Net labai. Kai išsiskirdavom ir bendraudavom tik SMS žinutėmis, turėdavome tiek papasakoti, o kai susitikdavome, viską pamiršdavome ir imdavome šnekėti apie bet kokį nereikšmingą dalyką, besistengdamos prisiminti tuos tūkstančius svarbių, reikšmingų ir gilių temų, tačiau taip jų ir nepriėjusios, susiginčydavome dėl plaukų tiesintuvo „už ir prieš“.
Laikui bėgant, vis dažniau pykdavomes. Nereikšmingos temos, tapo aktualiausiomis problemomis, o neištęsėti pažadai, griauždavo sąžinę.
Nusprendusi, kad pykčiai turi būti baigti, perteikdama savo nuotaiką, parašiau linksmą žinutę „Ką veiki, mano meile?“. Kai vietoj atsakymo gavau klaustuką, susuko pilvą. Supratau, kad kažkas negerai. Po ganėtinai ilgų ginčų, kelių ašarų ir pokalbiu su kita drauge, viską suvokiau ir apibendrinau. Tu pasakei, kad apie mane išgirdai KAŽKĄ tokio, kad nebenori bendrauti taip kaip anksčiau. Pykau ir ant savęs ir ant tavęs, rašiau žinutes prieštaringas savo mintims, kol galų gale nurimau ir supratau. Taip bus geriausia. Ramia širdimi ir protu, parašiau žinutę, esą tu baisi išdavikė, kad pripuolusi prie pirmo žmogaus, kažką šnipšelėjusio apie mane, net nepaklausei, ar tai tiesa ir „nusistatei savo nuomonę“, kaip pasakei pati. Žinojau ir kas pasakojo, ir ką pasakojo (galų gale, pati pasakei!). Priėjau išvadą, kad tu man nebuvai tikra draugė, kaip ir aš tau. Tai buvo laikina draugystė, nors ir nesiekiant naudos, tačiau ją buvo be galo lengva sugriauti. Buvo sunku ir liūdna, bet supratusi, kad visa tai per daug beprasmiška, kad būtų verta verkti, atsitiesiau. Dabar aš stipresnė ir ramesnė. Tyliai ruošiuosi artėjančiam smūgiui. Juk neveltui žmonės sako: „Tai kas mūsų nenužudo, padaro stipresniais“.


--

Čia kai buvo ruduo. Visiems emooo mintys :DD

Aš tokia maža. Per maža šiam pasauliui. Visi, tie aplink vaikštantys plieniniai robotai, gviešiasi sugadinti mano, ir taip jau paniūrusį pasaulį. Bijau žengti žingsnį į gatvę, nes visi, savo geležinėmis akimis gręš iš manęs likusias sielos daleles, kol nebeliks nieko ir aš susmuksiu gatvėje, tyliai raudodama.
Jie nesupranta manęs. O turėtų? Nesupranta nei dideli ir žiaurūs, vargiai supranta ir mažesni, labiau panašūs į mane, tačiau, visgi labai besiskiriantys nuo manęs. Kur mano kampas šioj planetoj? Ar aš rasiu savo vietą? Ar man reikės palaukti kito pasaulio?
Ta diena kvepėjo sakais. Buvau miške. Tvirtai apsikabinusi medžio kamieną, gėriau į save miško kvapą. Norėjau pasilikti čia kuo ilgiau, tačiau... Atsimerkiau.
Pasauliui reikia kuo skirtengesnių ir įdomesnių žmonių, tačiau ką daryti tiems, kurie per daug skiriasi nuo visų ir neranda kelio, negali rasti to bendro kelio, kur keliauja visi? Vieni nuklydę kiek į šoną, kiti eina idealiai tiesiai, tačiau niekas nepastebi tų, kurių kelias veda gretimais.
Nesuprantu jūsų visų. Nemoku bendrauti nei su tais, kurie eina idealiai tiesiai, nei su tais, kurių keliai toli nuo bendro... O kur maniškis?

Išties įdomios mintys