Hm, nežinojaunuo kokių darbų čia pradėt kelt. Tiagi nusprendžiau pirmiausia įdėti istoriją.

I dalis

Penktadienis, vasario 12 diena

Viena diena, tik maža dalelė laiko bėgyje. Tai tik diena... Bet kiekviena diena nulemia tavo likimą...
A.M.
„Viena diena, tik maža dalelė laiko bėgyje. Tai tik diena... Bet kiekviena diena nulemia tavo likimą...“
Žodžiai įstrigę atmintin atrodo visam laikui. Niekada jų neužmiršiu. Kodėl? Klausiu savęs. Kodėl? Nesupratau.
Diena prieš tai
Ketvirtadienio rytas. Matematikos kabinetas. Aldas tuo metu jau sėdėjo klasėje. Kadangi sėdi prieš mane pasisukęs paklausė:
-Tavo mama buvo tėvų susirinkime?
-Taip,-atsakiau-O ką?
-Įsivaizduoji, Kasparėlis pasiskundė, kad draugų neturi ir išplepėjo, kad kai kurie bernai rūko.
–Ačiū Dievui,- gan garsiai pasakiau.-Pagaliau tai baigės, pagaliau!–negalėjau savimi patikėti. Tie išgirsti žodžiai man tiek daug reiškė, kad net negalėjau apsakyti. Visą pirmą pamoką prasėdėjau džiūgaudama iš laimės ir šypsodamasi.
Man ta paslaptis buvo per žiauri. Kai apie tai pagalvodavau, mane pradėdavo baisiai slėgti . Apsiverkdavau. Bet nuo šiandienos viskas kitaip. Bet ne taip kaip buvo. Aš tą žinau.
Tas pats penktadienis
Po pamokų bernai liko rašyt pasiaiškinimus todėl ,kad rūko ir pan. O mes išėjom namo...
Ėjom kartu su Patricija ir Paulina iš mokyklos. Tai turėjo būti gana linksmas pašnekesys apie įprastus dalykus, bet tai nebuvo jis toks kokio aš norėjau.
Patricija ėjo kartu su Paulina taigi prisijungiau prie jų. Bet keista pasirodė, kad priekyje žingsniuoja Deimantė su Gabriele. Bet kodėl?
Paulina pradėjo pasakot, kad su kažkuo susipyko. Tik niekaip nesupratau su kuo. Galų gale ji ištarė jos vardą.
-...Su Deima aš jau buvau susipykus porą kartų. Atsimeni kai ten dėl Slovakijos ir panašiai. Bet visą laiką ji manęs atsiprašinėjo, ne aš jos. Deimantė visados nusileisdavo. Bet sakė, kad šįkart taip tikrai nebus. Aš taip pat to nesiruošiu daryti. Ji pati parašė man žinutę“ Atsiprašau, aš jau keičiuosi“ . Tąkart jai atleidau. Kai kitą art susipykom, dėl Slovakijos, aš radau visur priklijuotų lapukų su žodžiai „Atsiprašau“, „Atleisk“. Taip pat jai atleidau. Viskas gerai su ja yra, gi ji šauni, linksma... Bet savimyla. Aš dėl šeimos galėčiau padaryt bet ką. Draugai antroje vietoje.
–Man pavyzdžiui , visados yra svarbiau kiti negu aš. Man kaip bus taip bus. Svarbu kitiems gerai.- į pokalbį įsiterpiau aš. Visą kitą laiką ėjom tylėdamos iki stotelės...
Pažaidėm mini sniego karą. Paulė su Patricija kiek pralinksmėjo. Rėžiau tiesiai į akis:
-Man atrodo ši diena turėjo būt linksma. O ji visai tokia nebuvo. Man jau atsibodo ,kad mokykla iš vis nerengia reginių mokiniam.
–Kaip kam turėjo būt diena..- paslaptingai atsako Patrė.
Išlipusi iš troleibuso mąsčiau. Kuri iš jų kalta? Kaip ten viskas iš ties? Supratau, kad abi jos kaltos. Kaip ir mes su Monika, kad kažkodėl ji su manim nebe taip draugauja. Aš - dėl to, kad negalėdavau kartais su ja išeiti. Nors man tikrai būtų leidę. Ji-todėl, kad ji paprasčiausiai pradėjo nebe taip draugauti su manim.
Sninga... O! Kaip gražu! Dirsteliu į savo rankinį laikrodį. 13 valandų 43 minutės. Turiu lėkt į masažus! Greitai nubėgu į koridorių ir pradėjau krautis kuprinę. Galva pradėjo svaigti. Aš susiėmiau už jos ir atrodo, kad išėjau pro duris.

Iškart iš pirmos dalies daug ko nepasakysi, bet man patiko ^^ Tesk.

Čia ne tiek dalių parašyta.:D Ačiū:) Šiandienplanuoju rašyt 9-10 dalį :O

Na, o aš lauksiu 2 ;D

Štai jums ir tęsinys:D

II dalis

„Kur tas troleibusas?“ pagalvojau. Pabėgom išbėgusi iš kiemo žiūrėjau į tolumą. Bet niekas ten nerodė gyvybės ženklų. Visur buvo tuščia. Nieko. Tiesiog baltas sniegas. Visur tuštuma. Aplinkui nepučia net menkiausias vėjelis...
Atsibudau. Gulėjau savo kambaryje. Mama sėdėjo šalia manęs susirūpinusia išraiška.
–Kas atsitiko? Kaip aš atsiradau čia?-paklausiau jos.
–Tu apalpai koridoriuje kai kroveisi kuprinę. Tėtis rado tave ten gulinčią ir iškart paskambino man.-šyptelėjo mama.-Svarbu, kad tau dabar viskas gerai.
Gydytoja patarė:
- Tau šiandien pailsėti.
–Bet..-buvau beprabylanti apie tai ką regėjau, bet galiausiai užvėriau burną ir pristūmiau savo kelius prie viršutinės kūno dalies. „Bet kaip man paaiškinti ką mačiau?“ pagalvojau. „Greičiausiai labai norėjau miego, todėl apalpusi sapnavau.“ Lyg ir radau paaiškinimą į savo regėjimą. Tada pasiėmiau knygą ir lovoje pradėjau skaityti.
Perskaičiusi gerą šimtą puslapių atsisėdau lovoje ir galvojau. Atsistojau ir nužvelgiau save veidrodyje. Buvau kažkokių rudai geltonų plaukų, šviesiai rudų akių. Ūgis maždaug metras septyniasdešimt. Svėriau penkiasdešimt kilogramų. Ir kas manyje galėjo matyti manyje ką nors gražaus? Nežinojau. Na bet mano plaukai, ūgis ir akys tikrai patiko. Bet dėl svorio ir figūros tikrai suabejočiau. Dar kartą dirstelėjau į veidrodį. Ar čia tik man pasirodė ar mano atvaizdas veidrodyje susidvigubino? Vėl atsisėdau ant lovos. Pradėjo svaigti galva. Atsiguliau į lovą ir užmigau.
Kažkas vis šaukė mane sapne. Ji vis artėjo. Tai buvo blyškiaveidė mergina apsirengusi ilga balta suknelė. Ji šaukė mane vardu. Vėliau kietai užmigau.

Komentarų. :)

Tai čia ne tiek dlaių parašyt akiek yra įdėta: D
Yra jau devynios.
Įdėsiu neužilgo ir kitas.

Smagu :D

III dalis

Šeštadienis , vasario 13 diena

Atsikėlusi ryte sapnas atrodė lyg tikrovė. Mergina iš sapno norėjo man kažką pasakyt. Bet ką? Supratau, kad nesvarbu kokia kaina aš turiu ją surasti. „Bet jeigu ji gyvena visai kitame pasaulio gale?“ apėmė mane pesimistiškos mintys. Bet kitas balselis man tyliai sakė, kad atėjus laikui aš ją rasiu. Bet tai jau trečias keistas dalykas man atsitikęs per dieną. Bet kodėl būtent man? Kodėl ne Deimantei, Patricijai ar kam kitam? „Gal tai tiesiog pranašiška vizija ar sapnas“ pagalvojau ir nusprendžiau nupėdinti iki artimiausios bibliotekos.
Eidama link ten galvojau apie visokias skaitytas nepaaiškinamų faktų knygas, matytas laidas. Nieko panašaus nebuvau girdėjusi. Nerasdama niekaip atsakymo į savo vizijas žingsniavau toliau.
Netikėtai baisiai suskaudo galvą. Gatvė tapo tuščia. Prieš mane stovėjo vienintelė baltaveidė žmogysta. Ji nebuvo kaip ta mergina kurią regėjau sapne. Tai buvo aukštas vyriškis, tamsiais plaukais, juodom lūpom nuo kurių varvėjo kraujo lašai. Vyras tiesė savo ploną, blatą ranka ir jau taikėsi savo ilgus nagus susmeigt man tiesiai į galvą.
Staiga atsidūriau toje pačioje judrioje gatvėje. Automobilis greitai prašvilpė pro mane. Aš klūpėjau ant sniego. „Tai jau per daug keista“ ištariau mintyse. Šiaip taip atsistojusi , apsimečiau lyg nieko nebūtų buvę ir nužingsniavau tiesiausiu keliu link bibliotekos.
Atvėrus bibliotekos duris į mane iškart plūstelėjo šiluma. Lėtai įėjusi apsidairiau bei paieškojau naujesnių knygų. Priėjau prie bibliotekininkės stalelio ir ilgai neatitraukiau akių nuo sienos.
–Sveika, mergaite. Ko norėtum?- nuo bibliotekininkės balso netpašokau.
–Aaa...-ilgai numykiau-Gal turite kokią knygą apie sapnus?
-Žinoma štai ten- tada mostelėjo ranka į dešinę.
Nuėjusi ton pusėn kur rodė bibliotekininkė išsitraukiau vieną gan seną knygą. Ji buvo išraižyta dailiais suktinukais ir užrašyta „Sapnų vadovas“. Atsiverčiau ties raide „B“ ir pradėjau ieškoti sapno sąvokos „Blyškiaveidė moteris“. Opa! Radau! Blyškiaveidė moteris sapne- tai pranašas apie artėjančius didelius pasikeitimus gyvenime ir ne tik jame. „Ką autorius norėjo tuo pasakyti?“ iškilo klausimas ir įspraudusi pirštą tarp puslapių pasižiūrėjau į knygos viršelį. Ant jo nebuvo nieko parašyta, išskyrus knygos pavadinimą. Knygą padėjau atgal į lentynėlę, padėkojau bibliotekininkei. Tada išėjau iš bibliotekos.“ Kaip knyga be autoriaus?“ „Negali! Sušukau mintyse. Pėdindama namo ramiai spardžiau sniegą, galvodama apie pastarųjų dienų įvykius ir knygą be autoriaus.

KomentarŲ?

IV dalis.

Aš ir toliau ėjau spardydama po kojomis sniegą, kuris dėl gan stipraus vėjo, dažnai man užtikšdavo man ant veido. Mano gyvenime tuo metu pradėjo dėtis iš ties keisti dalykai.
Grįžusi namo greitai nusirengiau ir nelabai tvarkingai pasidėjau paltą bei batus. Klestelėjusi ant kėdės tuoj pat įsijungiau kompiuterį ir atsidariau „Google“. Įvedžiau knyga „Sapnų vadovas“ bei paspaudžiau ant paveikslėliai. Buvo pilna kitų knygų, net nė viena nė nebuvo panaši į mano matytą bibliotekoje. Tai buvo bevaisė paieška.
Suskambo telefonas. Skambina Monika. „Kas čia dabar? Ji juk neskambina nuo to laiko kai nebe taip draugauja su manim.“ Nusprendžiau atsiliepti. Monika drebančiu, išsigandusiu balsu pasakė:
-Sveika,-pradėjo verkti.-Atsiprašau, kad su tavim taip elgiausi. Tu to buvai neverta. Ištikus bėdai supratau, kad į tave vienintelę galiu kreiptis.
–Nieko tokio. Aš tau seniai jau atleidau. Kas atsitiko?
-Mane paliko Vaiva...-pradėjo šniurkščiot į telefono ragelį.-Maniau ji tikra draugė , bet pasirodo ne.-nusivylusi pasako Monika.-Ačiū, kad taip vėlai atsiliepei, gi jau po vienuolikos(vakaro).-pro ašaras pamalonintu balsu sako.
–Na čia menkniekis. O jeigu ji taip elgiasi, ji vadinais tavęs buvo neverta.
–Gal ryt kur susitinkam?-paklausia Moni.
–Žinoma. Parke jeigu tiks.
–Gerai, labanakt. Saldžių sapnų!
-Kad nekąstų blusos!-pajuokauju. Per tą laiką Monika padeda ragelį.
Greitai šmurkšteliu į pižamą ir guluosi į lovą. Lyg tikrovėje mintyse regiu sapne matytą mergina. Tyliai atsiguliau į lovą ir užmerkiau akis. Man vis iš galvos neišgaravo sapne matyta mergina ir blyškiaveidis vyras.
Atsidūriau plačioje laukymėje su žalia žole , tokia kaip ir vakar. Link manęs bėgo ta pati graži rudaplaukė, baltai apsirengusi mergina. Ji man pamojo ir švelniai nusišypsojo. Praslinko juodas šešėlis. Merginai buvo likę bėgti kokie penki metrai iki manęs, bet jis ją sučiupo prisispaudė prie savęs ir užėmė burną. Aš garsiai surikau:
-Ne!-dar ilgai šaukiau...

Kaikurie dalykai man nelabai patiko ;D Na , kad pamini, kad vakaras rašydama skliaustuose " (vakaro)" , manau galėjai visai to nerašyt ar kur nors užsimint ^^
Tęsk .

:D Ačiū už komentarus, bet labai tingisi 5 dalį dėt :D

Įdomu. ;D

Nu tęęęęęęsinio. ;D